smiltainis

smiltainis

smiltanis, nuosėdinė klastinė (nuotrupinė) psamitų grupės uoliena; susicementavęs smėlis, išlaikęs pagrindines sudėties, struktūros ir tekstūros savybes. Smėlio daleles cementuoja smulkesnės (mažesnės nei 0,063 mm) įvairios sudėties aleurito ir molio dalelės arba karbonatų, silicitų, gipso, geležies oksidų mineralai. Rišančioji medžiaga (cementas) būna singenetinė (susidaranti kartu su nusėdančiais smėlio grūdeliais) ir epigenetinė (vėliau užpildanti tuštumas tarp grūdelių). Pagal cemento rūšį smiltainis vadinamas karbonatinguoju, geležinguoju ir kitaip. Pagal užpildo kiekį smiltainiai skirstomi į arenitus (mažiau kaip 15 % užpildo) ir vakas (15–75 %). Pagal smėlio daleles sudarančių kvarco, feldšpatų mineralų ir uolienų nuotrupų kiekį arenitai skirstomi į kvarcarenitus, arba ortokvarcitus (daugiau kaip 95 % kvarco), feldšpatinius, arba arkozinius arenitus (feldšpatų 25 % daugiau nei uolienų nuotrupų) ir litoarenitus (uolienų nuotrupų 25 % daugiau nei feldšpatų). Vakos yra tarpinė smiltainių grupė tarp arenitų ir aleurito bei molio uolienų. Gamtoje iš vakų daugiausia yra grauvakų arba pilkainių (pilkųjų smiltainių). Mažiau paplitusios kvarcinės vakos. Daug tvirčiau nei molio užpildas smiltainį cementuoja uolienoje išsikristalizavę silicio dioksido, karbonatų, geležies junginių (oksidų, hidroksidų) ir kiti mineralai. Geriausiomis fizinėmis ir mechaninėmis savybėmis pasižymi silicitinio arba karbonatinio cemento turintis smiltainis; jis kompaktiškas, kietas. Smiltainių poringumas 0,69–6,7 %, tankis 2250–2670 kg/m³. Vyrauja pilka, gelsva, balta, rausva spalva. Smiltainis susidaro diagenezės metu susicementavus smėlingoms nuosėdoms. Randama įvairiose geologinėse sistemose. Paveiktas metamorfizmo smiltainis tampa kvarcitu. Naudojamas kaip ir smėlis, be to, kaip statybinis ir apdailos akmuo. Lietuvoje daugiausia yra devono sistemos smiltainio sluoksnių, kitų sistemų uolienose būna smiltainio konkrecijų, pasitaiko riedulių.

838