smulkaũs kredto draugjos, nedideli kredito kooperatyvai, teikiantys savo nariams nedideles trumpalaikes paskolas su palyginti mažomis palūkanomis, palankesnėmis sąlygomis nei skolinantis iš bankų.
LIETUVOJE 1918–40 smulkaus kredito draugijos sudarė daugumą visų kredito įstaigų, turėjo didelę įtaką šalies ūkiui, nes teikdavo santykinai pigias paskolas ūkininkams (kaimo smulkaus kredito draugijos) ir amatininkams, smulkiesiems pirkliams bei pramonininkams (miesto smulkaus kredito draugijos). Smulkaus kredito draugijų sistema buvo susiskaldžiusi tautiniu principu: kaimo smulkaus kredito draugijas steigė lietuviai, miestuose vyravo žydų smulkaus kredito draugijos (vadinamieji žydų liaudies bankai, finansinis centras – Centralinis žydų bankas). Pirmieji žydų liaudies bankai atsirado 1919 antroje pusėje, 1923 jų buvo 85, 1940 – 87 (su 18 000 narių). Kaimo smulkaus kredito draugijos ėmė kurtis 1920, iš pradžių atnaujinant per Pirmąjį pasaulinį karą sunykusių kredito kooperatyvų veiklą, o nuo 1922 įvedus litą – masiškai steigiant naujas smulkaus kredito draugijas (1922–25 jų veikė 397). Jas varžydamosi tarpusavyje ir siekdamos sustiprinti savo įtaką ūkininkams organizavo Ūkininkų sąjunga (vadinamosios krikščioniškosios smulkaus kredito draugijos, finansinis centras – Centralinis ūkininkų bankas) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (vadinamosios neutraliosios smulkaus kredito draugijos, finansinis centras – Kooperacijos bankas). 1939 visos miesto ir kaimo smulkaus kredito draugijos turėjo apie 120 000 narių.
žydų liaudies bankai; kredito kooperatyvai