smulkaũs valstiẽčių kio pastovùmo teòrija, žemės ūkio ekonomikos teorija, kuri teigia, kad intensyviai tvarkomas smulkus valstiečių ūkis yra pranašesnis ir gyvybingesnis už stambųjį. Smulkusis žemės ūkio gamintojas yra labiau motyvuotas, darbštesnis ir taupesnis (dirba individualiai ir geriau panaudoja ūkio savininko ir jo šeimos narių darbą, palyginti su samdomuoju darbu stambiuose ūkiuose) ir dėl to gamina pigesnę produkciją, pasiekia aukštesnius derlingumo ir gaunamų pajamų rodiklius naudojamo žemės ploto vienetui. Smulkaus valstiečių ūkio pastovumo teorija atsirado ir paplito 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje kilus diskusijai agrariniu klausimu. Žymiausi atstovai: E. H. Davidas, L. Brentano, E. Bernsteinas (Vokietija), M. Tuhanas-Baranovskis, P. Struve (Rusija). Pasak jų, pramoninė gamyba ir žemės ūkis skiriasi savo prigimtimi: pramonė yra mechaninis, o žemės ūkis – organinis procesas. Pramonėje ir žemės ūkyje ekonominiai dėsniai veikia nevienodai. Veiksniai, lemiantys stambios gamybos efektyvumą pramonėje (darbo pasidalijimas, specializacija, mašinų naudojimas), kurioje smulkiąją gamybą išstumia stambioji, neturi tokio pat poveikio žemės ūkio gamyboje dėl jos ypatumų (biologinių, gamtinių veiksnių svarbos, vadinamojo mažėjančio dirvos derlingumo dėsnio ir kitų). E. H. Davidas siejo smulkaus valstiečių ūkio pranašumą su asmenine paties žemės valdytojo priežiūra, gebėjimu greitai reaguoti į klimatinių sąlygų kaitą ir su smulkių ūkių kooperacija, kuri leidžia jiems naudotis stambių ūkių privalumais, pvz., įsigyti brangią įrangą, gauti didesnes paskolas, parduoti produkciją didesniais kiekiais. Po Antrojo pasaulinio karo išsivysčiusių šalių žemės ūkiui perėjus nuo manufaktūrinės (pagrįstos rankiniu darbu) prie mašininės gamybos smulkaus valstiečių ūkio pastovumo teoriją pakeitė šeimos ūkių pastovumo teorija.
LIETUVOJE 20 a. pradžioje žymiausias smulkaus valstiečių ūkio pastovumo teorijos atstovas A. Rimka, gindamas privačią žemės nuosavybę, ragino įvykdyti šalyje žemės reformą išsaugant dvarus kaip pavyzdinius ūkius, bet sumažinant jų žemės valdas. Visuomeninę gerovę iškeldamas aukščiau už asmeninę A. Rimka siūlė įstatymu nustatyti žemės valdos didžiausią plotą, kurį gali turėti vienas ūkis, o didesnių ūkių turimą žemės perteklių išpirkti arba paimti visuomenės poreikiams, kad jos užtektų mažažemiams ir bežemiams valstiečiams. Rengiant 1922 žemės reformą smulkaus valstiečių ūkio pastovumo teoriją t. p. propagavo ekonomistai J. P. Aleksa, P. Klimas, J. Krikščiūnas ir kiti.
1305
šeimos ūkių pastovumo teorija