socialdemokrãtija (lot. socialis – visuomeninis + demokratija), politinė ideologija ir judėjimas, siekiantis įtvirtinti socialinį teisingumą, taikiai ir nuosekliai pertvarkyti kapitalizmą į socializmą.
Būdingi požymiai, tikslai ir pagrindiniai principai
Nuosaiki marksizmo atšaka. Nuo socializmą propaguojančių kitų visuomeninės minties krypčių (pvz., utopinių socialistų, komunistų) skiriasi tuo, kad pabrėžia demokratinių procedūrų svarbą visuomenės, valstybės ir politinių partijų gyvenime ir yra artimiausia socialliberalams, kurie atmeta principą, kad rinka turi būti nekontroliuojama, ir pabrėžia socialinio kapitalo (pvz., socialinių ryšių, žmonių išsilavinimo rodiklių) reikšmę.
Socialdemokratijos svarbiausi strateginiai tikslai – garantuoti demokratiją visose gyvenimo srityse (politikoje, ekonomikoje, socialiniame gyvenime) ir visų dirbančiųjų visuomenės narių socialines teises (pvz., teisę į darbą, mokslą, gydymą), panaikinti visas žmogaus diskriminacijos formas.
Socialdemokratų veiklos taktikos pagrindiniai principai politinėje srityje yra rinkimų teisė visiems (politinė demokratija), parlamentarizmas (daugelis valdžios institutų yra kolektyviniai ir formuojami rinkimų būdu), politinių, ekonominių ir socialinių laisvių užtikrinimas (opozicijos teisė ir kita), ūkio srityje – mišrioji ekonomika. Socialinių santykių srityje siekiama teisingo ekonominių gėrybių paskirstymo, visuotinio gyventojų švietimo ir gerovės valstybės. Visus šiuos principus reikia įgyvendinti pamažu, bendradarbiaujant visoms klasėms ir valstybei. Socialdemokratų partijų vidiniam gyvenimui būdinga diskusijų laisvė, frakcijų autonomija, kitaminčių toleravimas.
Raida
Socialdemokratijos pagrindinės idėjos radosi 19 a. pabaigoje, kai vienas pagrindinių marksizmo revizionistų vokiečių politinis teoretikas E. Bernsteinas pradėjo įrodinėti, kad K. Marxo pranašystės nepasitvirtino: kapitalizmas ne tik nežlugo, bet suklestėjo, o vietoj lauktos socialinės poliarizacijos (kai visuomenėje lieka tik dvi antagonistinės klasės) stiprėjo visuomenės vidurinysis sluoksnis.
Be Eduardo Bernsteino mokymo (reformizmas), socialdemokratijai didelę įtaką padarė Didžiosios Britanijos naujasis liberalizmas ir Fabijaus draugijos veikla. Jų atstovai teigė, kad negalima palikti neribojamos laisvosios rinkos, valstybė turi kištis į ekonomiką siekdama garantuoti socialinį teisingumą.
Didesnę reikšmę turėjo ne teorijos, bet darbininkų klasės interesams atstovaujančių svarbiausių organizacijų – politinių partijų (pvz., Britanijos socialdemokratinės federacijos, Vokietijos socialdemokratų partijos) ir profsąjungų – veikla, kuri realiai pagerino daugelio dirbančiųjų padėtį (daug kur įvesta visuotinė rinkimų teisė, garantuotas minimalusis atlyginimas, senatvės pensija, geresnės darbo sąlygos). Tai buvo viena svarbesnių priežasčių, paskatinusių socializmo įgyvendinimo demokratiniu būdu šalininkus socialdemokratus atsiskirti nuo socializmo kūrimo komandiniais metodais sekėjų (pirmiausia Rusijos komunistų). 20 a. pradžioje abi šias sroves jungęs Antrasis internacionalas Pirmojo pasaulinio karo pradžioje skilo, ypač priešiški abiejų marksizmo krypčių santykiai buvo tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.
Darbininkų klasės padėties gerinimo politika socialdemokratų iš esmės neišskyrė iš daugelio Vakarų Europos partijų (pvz., Didžiosios Britanijos konservatorių). Šią originalumo stoką socialdemokratų partijos įveikė perėmusios J. M. Keyneso idėjas apie gamybos priemonių privataus disponavimo ir ekonomikos demokratinio valdymo suderinamumą (keinsizmas). Naujojo socialdemokratų partijų požiūrio patrauklumas pasidarė akivaizdus, kai po Antrojo pasaulinio karo socialdemokratija tapo viena pagrindinių Vakarų Europos politinių jėgų. Didžiojoje Britanijoje Leiboristų partija artėjo prie socialdemokratijos idėjų. Vokietijos socialdemokratų partija Bad Godesbergo konferencijoje 1959 atsisakė marksizmo idėjų. 20 a. 5–6 dešimtmečiais buvo nacionalizuota daugelis pramonės šakų, valstybiniu mastu perskirstant lėšas sumažėjo skurdas, daugiausia šių partijų pastangomis susikūrė gerovės valstybės (ypač Skandinavijos šalyse).
Socializmo siekiančių partijų viduje didžiausi ginčai kilo dėl nacionalizacijos masto. 20 a. 8 dešimtmetyje socialdemokratų teoriniuose veikaluose tradicinės socialdemokratijos vertybės pradėtos derinti su mišriosios ekonomikos (atmetant visų gamybos priemonių suvisuomeninimo būtinybę) ir turto perskirstymo dėl didesnės lygybės idėjomis, siekiama stiprinti, o ne atsisakyti rinkos ekonomikos.
Socialdemokratijos laimėjimai negarantavo socialdemokratų partijoms absoliučios visuomenės daugumos palaikymo. 20 a. 8–9 dešimtmečiais socialdemokratų partijos daugelyje valstybių išgyveno krizę, kurios padariniai išliko ir 21 amžiuje. Didėja nedarbas, gyventojai priešinasi mokesčių didinimui, mažėja socialdemokratų vadovaujamų šalių santykiniai (palyginti su kai kuriomis ekonomiškai išsivysčiusiomis šalimis) plėtros tempai, mažėja socialdemokratų elektorato palankumas savo partijoms. Populiaresnės tampa kitos politinės grupės: neokonservatoriai (neokonservatizmas), įvairūs masiniai demokratiniai judėjimai. Daugėja globalinių problemų, partijoms sunkiau sekasi suderinti vidinius prieštaravimus. Manoma, socialdemokratų ir jų vadovaujamų šalių krizė susijusi su mažėjančiomis gyventojų paskatomis taupyti ir dirbti dėl vyriausybių per didelės reguliavimo politikos, kuri išderino kainų sistemą (pvz., siekiant visiškai panaikinti nedarbą kuriamos mažai produktyvios darbo vietos), o nepagrįstos gyventojų rėmimo programos paskatino lūkesčius, kurių valstybė administraciškai negali visiškai patenkinti. Per didelės palūkanų normos paskatino kapitalo išvežimą iš šalies. Iš išorinių veiksnių išskiriama besikeičianti visuomenės klasinė struktūra (mažėja pramonėje, daugėja paslaugų sektoriuje dirbančių žmonių) ir socialdemokratų keliamų tikslų nebeaktualumas naujiems gyventojų sluoksniams, tarptautinės konkurencijos įtaka, verčianti keisti ekonominę politiką.
Daugelyje šalių (Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje) socialdemokratija dar yra viena pagrindinių politinių jėgų. Prisitaikydamos prie kintančios aplinkos socialdemokratų partijos į savo programas įtraukia masinių judėjimų keliamas problemas (ekologines, moterų), labiau rūpinasi ir viso pasaulio gerove, valstybių bendradarbiavimu, prisideda sprendžiant Trečiojo pasaulio problemas.
Socialdemokratija Lietuvoje
Lietuvoje socialdemokratijos judėjimas formavosi 19 a. pabaigoje. 1896 Vilniuje buvo įkurta Lietuvos socialdemokratų partija. Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir 1918 sukūrus nepriklausomą valstybę ji buvo svarbiausia socialdemokratijos idėjas krašte bandanti įgyvendinti politinė jėga, nors to siekė ir kitos politinės ir visuomeninės organizacijos (pvz., žydų Bundas). 1936 Lietuvos socialdemokratų partijos veikla buvo uždrausta, ji darbą tęsė nelegaliai. Lietuvos socialdemokratų partija 1943 prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto steigimo ir jo veiklos emigracijoje pokario laikotarpiu. Pačioje Lietuvoje iki 1988 socialdemokratijos idėjų sklaida buvo draudžiama arba labai ribojama.
Nuo 20 a. pabaigos socialdemokratijos vertybes bandė įgyvendinti 1989 veiklą atnaujinusi Lietuvos socialdemokratų partija (2001 susijungusi su Lietuvos demokratine darbo partija), 1999 susikūrusi (iš Lietuvos socialdemokratų partijos narių, nepritarusių susijungimui su Lietuvos demokratine darbo partija) neįtakinga Lietuvos socialdemokratų sąjunga (veikė iki 2014), mažesni politiniai ir kai kurie profsąjungų susivienijimai. Socialdemokratijos problemoms tirti prie Lietuvos socialdemokratų sąjungos 2005 įsteigtas Socialdemokratinės minties institutas. 2017–18 Lietuvos socialdemokratų partijoje įvyko skilimas, nuo jos atsiskyrė Lietuvos socialdemokratų darbo partija.
1280
socialdemokratų partijos; socialdemokratai; socdemai