socialinė ekologija

sociãlinė ekològija, ekologijos sritis, tirianti pavienio asmens ar visuomenės ir ją supančios aplinkos santykių problemas. Dažniausiai tiriama žmogaus daromas poveikis ekosistemai, socialinės aplinkos poveikis žmogaus fizinei ir dvasinei būklei, visuomenės genofondui. Socialinės ekologijos tikslas – išlaikyti nesutrikdytą, natūralią žmogaus ir jo gyvosios aplinkos harmoniją. Socialinę ekologiją išplėtojo filosofas M. Bookchinas (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikaluose Ekologinės visuomenės link (Toward an Ecological Society 1980), Laisvės ekologija: Hierarchijos iškilimas ir žlugimas (The Ecology of Freedom: The Emergence and Dissolution of Hierarchy 1982 ²2005), Socialinės ekologijos filosofija: Apybraižos apie dialektinį natūralizmą (The Philosophy of Social Ecology: Essays on Dialectical Naturalism 1990 ²1996), Socialinės ekologijos politika (The Politics of Social Ecology 1997). Jo teigimu, ekologinėms problemoms didelį poveikį turi žmonių socialinės problemos, ypač hierarchinėse politinėse ir socialinėse sistemose, kuriose dėl konkurencinės kovos nepaisoma gamtos apsaugos poreikių. Ekologines problemas didina ir vartotojiška visuomenė, nykstanti dorovė ir vertybės, didėjantys ekonomikos, etniniai, kultūros, socialiniai konfliktai. 20 a. pabaigoje psichiatras B. Lievegoedas (Olandija), remdamasis R. Steinerio (Austrija) antroposofinėmis (antroposofija) idėjomis ir suaugusiųjų pedagogikos principais, sukūrė socialinės ekologijos mokymo metodus.