sociãlinė facilitãcija (pranc. facilitation < lot. facilis – lengvas), tendencija, kai kitų žmonių akivaizdoje asmuo geriau atlieka tam tikras užduotis. Priešinga socialinei inhibicijai. Socialinė facilitacija dažniausiai reiškiasi asmens psichologinių barjerų išnykimu, individualaus aktyvumo, darbingumo padidėjimu. Lenkų ir Jungtinių Amerikos Valstijų socialinis psichologas R. B. Zajoncas teigė, kad socialinė facilitacija veikia tik kai asmuo kitus žmones suvokia kaip potencialius jo veiksmų ar elgsenos vertintojus ir kai užduotis yra nesudėtinga (įprasta tam asmeniui). Sudėtingos (arba naujos) užduotys dažniausiai slopina socialinę facilitaciją. Pavyzdžiui, profesionalus automobilių lenktynininkas lenktyniaudamas geriau pasirodys stebimas žiūrovų, bet sugedus automobiliui jį geriau pataisytų būdamas vienas (nes nėra profesionalus mechanikas). Anot psichologo N. Tripletto (Jungtinės Amerikos Valstijos), kitų žmonių buvimas šalia sužadina rungtyniavimo instinktą, o šis – nervinę energiją, kuri gerina užduoties atlikimą. Pastebėta, kad socialinė facilitacija ypač būdinga vaikams. Socialinė facilitacija kaip skatinimo priemonė kartais taikoma pedagogikoje. Tyrimai parodė, kad socialinė facilitacija pasitaiko ir tarp tam tikrų gyvūnų rūšių (pavyzdžiui, tarakonų, beždžionių).
Socialinės facilitacijos terminą 1924 sukūrė F. H. Allportas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigdamas, kad asmens veiksmams turi poveikio kitų žmonių elgsena: jei ne visuomeninės nuostatos ar bendraminčių palaikymas, žmogus elgtųsi kitaip.