sociãlinė infrastruktūrà, objektų, įmonių ir ekonominės veiklos rūšių, kurios tenkina gyventojų socialinius poreikius, visuma.
Socialinę infrastruktūrą sudaro butų ir komunalinis ūkis, sveikatos ir socialinės apsaugos, švietimo, mokslo, meno, žiniasklaidos, aplinkosaugos, mažmeninės prekybos, viešojo maitinimo, keleivinio transporto, ryšių, kūno kultūros ir sporto, turizmo, poilsio ir laisvalaikio organizavimo, buitinio aptarnavimo, teisinių, finansinių, socialinių, kultūrinių ir kitų paslaugų gyventojams įmonės, įstaigos ir organizacijos.
Socialinės infrastruktūros plėtra ir efektyvus funkcionavimas, prieinamumas gyventojams yra vienas svarbiausių veiksnių, gerinančių gyvenimo lygį ir kokybę. Socialinė infrastruktūra sudaro sąlygas žmonių sveikatai, kūrybiniam ir darbo potencialui išsaugoti ir pagerinti, fiziškai ir intelektualiai išsivysčiusiems, socialiai aktyviems žmonėms ugdyti, didina darbo jėgos išsilavinimo ir kvalifikacijos lygį, šalies žmogiškąjį kapitalą, todėl jos plėtrą daugiausia finansuoja valstybė ir savivaldybės. Nuo 20 a. vidurio dėl mokslinės techninės pažangos ir susikūrusios poindustrinės visuomenės socialinės infrastruktūros ekonominė ir socialinė reikšmė sparčiai didėja visose ekonomiškai stipriose šalyse.