sociãlinė kontròlė, vienas socialinių mechanizmų, garantuojančių, kad būtų laikomasi tam tikrų teisinių, dorinių, paprotinių, administracinių ir kitų apribojimų, kurių pažeidimas trikdo socialinės sistemos funkcionavimą. Antropologijos, sociologijos, politikos mokslų viena pagrindinių sąvokų, aiškinanti, kaip palaikoma socialinė tvarka, tai yra kaip pavieniai individai, įvairios grupės, visuomenės organizuoja bendrą gyvenimą. Socialinės kontrolės esmę sudaro poveikis, daromas taikant kontrolės įvairias priemones, pavyzdžiui, viešąją nuomonę, prievartą, socialinę įtaigą, religiją, socialines organizacijas. Poveikį daro visuomenė, jos įvairios grupės, pavyzdžiui, šeima, darbo kolektyvas, valstybė, mokykla, kaimynai, religinės grupės. Jis daromas dėl visos socialinės grupės gerovės ir interesų grupės interesus laikant aukštesniais už individo. Socialinės kontrolės pagrindinės formos – socialinių normų ir vertybių laikymasis, pozityvių (apdovanojimai) arba negatyvių (bausmės) socialinių sankcijų taikymas.
Socialinės kontrolės sąvoka pradėta vartoti 19 a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose apibrėžiant visuomenės savireguliaciją nenaudojant prievartos. Teigta, jog visuomenei nereikia remtis prievarta, kad būtų paklūstama socialinei tvarkai, o socialinę integraciją garantuoja socializacija perduodant visuomenės vertybių sistemą individams. Prie socialinės kontrolės sąvokos raidos ypač prisidėjo G. H. Meado ir E. A. Rosso (Jungtinės Amerikos Valstijos) veikalai. G. H. Meadas socialinę kontrolę apibrėžė kaip individų gebėjimą savanoriškai keisti savo elgseną atsižvelgiant į kitų žmonių lūkesčius ir šitaip suderinant savikontrolę ir primetamą socialinę kontrolę. E. A. Rossas pabrėžė teisės, švietimo, viešosios nuomonės, religinių institucijų reikšmę palaikant socialinę kontrolę ir taikant ją ne tik socialines normas pažeidžiantiems, bet ir kitiems visuomenės nariams. Jis iškėlė visuomenės narių sutarimą kaip socialinės tvarkos pagrindą. É. Durkheimas (Prancūzija) taip pat kėlė visuomenės socialinio reguliavimo klausimus. Jis teigė, kad visuomenės vienybę palaiko socialiniai ryšiai, o socialinį solidarumą kuria visuomeninio gyvenimo vidinės normos. Po II pasaulinio karo socialinės kontrolės samprata pakito – ją imta suvokti kaip represinį (prievartos) mechanizmą, kuris veikia galios, jėgos pagrindu, o ne perduodamas socializacijos eigoje. Teigta, kad socialinė kontrolė turi būti taikoma ne visiems visuomenės nariams, o tik tam tikroms socialinėms klasėms, pavyzdžiui, skurstantiesiems ar socialinėms grupėms, pavyzdžiui, deviantams (deviantinis elgesys), sergantiesiems psichikos ligomis. Nuo 20 a. 5 dešimtmečio socialinės kontrolės sąvoką imta vartoti ją siejant su deviantiniu elgesiu ir nusikalstamumu. Nusikaltimų sociologijoje socialinė kontrolė įgijo funkcinio atsako į nusikaltimą, visuomenės reakcijos į deviantinį elgesį ar socialinės tvarkos atkūrimo reikšmę. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo D. E. Sutherlando 1973 sukurtoje diferencinių ryšių teorijoje socialinė kontrolė suvokiama kaip priklausomas kintamasis, kuris reaguojant į nusikaltimą funkcionuoja kaip skriaudos kompensavimo mechanizmas. Pagal šį požiūrį, reikia paaiškinti nusikaltimo priežastis, stebėti nusikalstamą elgseną, siekti užkirsti jai kelią socialinės kontrolės priemonėmis ir taip išvengti visuomenės dezintegracijos. Ši teorija remiasi T. Parsonso (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1951 pateikta funkcionalistine samprata, kuri teigia, kad nusikaltimas sukuria įtampą stabilioje sistemoje, todėl socialinė kontrolė suprantama kaip pakartotinis bandymas grąžinti visuomenę į buvusią situaciją, tai yra socialinės kontrolės mechanizmai atlieka visuomenės integracijos funkcijas. Sociologai H. Beckeris ir E. M. Schuras (Jungtinės Amerikos Valstijos) vadinamojoje etikečių klijavimo ir visuomenės reakcijos teorijose nusikalstamumą traktavo kaip deviantinio elgesio kuriamą visuomenės kriminalizavimo procesą. Socialinė kontrolė reguliuoja nusikalstamumą už nusikalstamą elgseną klijuodama devianto etiketes. Nusikaltėliu paverčiama tam tikrus veiksmus apibrėžiant kaip nusikalstamus ir jiems pritaikant specialias priemones. Neatsižvelgiama į devianto poreikius ir motyvus, o siekiama primesti sistemos kontrolę, atlyginti ir nubausti. Kritinė sociologija socialinę kontrolę nagrinėja iš istorinės perspektyvos, atsižvelgdama į socioekonomines sąlygas, tvarkos palaikymo mechanizmus ir institucijas. Marksistinės teorijos pabrėžia pavienių klasių interesų svarbą: tam tikros normos atstovauja valdančiosios klasės ar elito interesams. M. Foucault (Prancūzija) tyrė bausmės sampratos transformaciją, kai bausmė suprantama nebe kaip spektaklis publikai, bet kaip rūpestis individu. Jo teigimu, nuo 18 a. vidurio buvo siekiama švelninti bausmes tikintis padidinti jų sistemos veiksmingumą. M. Foulcaut tyrė naują bausmės formą – discipliną (drausmę), kuri apima priežiūros įvairius būdus (tęstinė priežiūra, patikrinimas, elgsenos normalizavimas). Disciplina nėra tipiška galios forma, ji nedraudžia, bet aiškina, kokie elgsenos būdai priimtini. Discipliną taiko ne valdantieji valdomiesiems, ji taikoma visiems žmonėms vienodai.
2901