sociãlinis stãtusas, visuomennė padėts, integracinis rodiklis, nusakantis individo ar socialinės grupės gana stabilią socialinę padėtį visuomenės socialinėje sanklodoje ir socialinių santykių sistemoje. Socialinis statusas suteikia tam tikrų teisių ir pareigų. Socialinis statusas gali būti priskirtasis (įgytas be paties asmens valios ir priklauso nuo žmogaus rasės, lyties, kastos, tautybės, gimimo vietos ir kitų aplinkybių) ir įgytasis (jo žmogus siekia tikslingai). Socialinis statusas dažniausiai siejamas su socialine veikla, asmens užimtumu, profesija (pvz., studento, inžinieriaus, motinos, pensininko statusas), t. p. šeimine padėtimi. Individas gali turėti kelis socialinius statusus (pvz., verslininko, tam tikros organizacijos vadovo, draugijos nario statusą). Socialinis statusas t. p. siejamas su socialiniu vaidmeniu – elgsenos modeliu, kurio tikimasi iš tam tikrą padėtį užimančio individo. Individo socialiniam statusui gali būti priskirti keli socialiniai vaidmenys, pvz., pavaldinio, bendradarbio, brigadininko, be to, jis gali atlikti sūnaus, vyro, tėvo, senelio, tam tikro klubo nario ir kitus vaidmenis. Gali kilti socialinių statusų konfliktas, kai vienam vaidmeniui atlikti skiriamas visas dėmesys užmirštant kitus (pvz., darbui susitelkęs žmogus nebekreipia dėmesio į vyro, tėvo vaidmenų atlikimą). Socialinis statusas susijęs su socialinės grupės reputacija, prestižu, autoritetu visuomenės socialinėje stratifikacijoje. Pvz., gydytojo statusas gali būti labai aukštas, o gatvės šlavėjo – labai žemas. Be to, skiriasi vieno gydytojo statusas nuo kito. Socialinio statuso problemą analizavo vokiečių sociologas M. Weberis, kuris socialines grupes skirstė į statuso grupes pagal jų teigiamą ar neigiamą reputacijos vertinimą ir kritikavo K. Marxo dichotomišką (dvilypę) visuomenės socialinės sanklodos sampratą.
L: A. Valantiejus Socialinė struktūra: nuo makro iki mikro modelių Vilnius 2007.
2388