Socialstinis darbiniñkų internacionãlas, 1923–40 veikęs socialdemokratinių ir socialistinių partijų tarptautinis susivienijimas.
Įkurtas Hamburgo kongrese, į kurį suvažiavo 620 delegatų, atstovaujančių 41 partijai iš 30 šalių. Centrinė būstinė Londone (1935 perkelta į Briuselį). Internacionalas telkė partijas, siekiančias sukurti socialistiniais principais pagrįstą visuomenę. Jį sudarė socialistinės pakraipos partijos, nepritariančios 1919 įkurto III internacionalo (Kominterno) programai. Visą gyvavimo laikotarpį Socialistinis darbininkų internacionalas glaudžiai bendradarbiavo su Tarptautine profsąjungų federacija.
Socialistinis darbininkų internacionalas susikūrė per I pasaulinį karą nustojusio veikti ir 1920 Ženevos konferencijoje atkurto II internacionalo (internacionalas) partijoms, kurios per karą rėmė savas vyriausybes, susivienijus su tokiai pakraipai nepritariančiomis, bet ir į Kominterną nepriimtomis partijomis (pvz., Vokietijos laisviesiems socialdemokratams, Prancūzijos socialistų partijai, Rusijos eserams ir menševikams; jos visos 1921 įkūrė vadinamąjį Dviejų su puse, arba Vienos, internacionalą).
Vyraujančia partija buvo Vokietijos socialdemokratų partija, vėliau dėl nesutarimų jos viduje sustiprėjo Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių partijų įtaka. Taikos ir laisvės svarbiausiu priešu Socialistinis darbininkų internacionalas laikė fašizmą, efektyviausia kovos su juo priemone – darbininkų klasės vienybę. Vokietijos nacių ir komunistinio judėjimo stiprumą internacionalas kildino iš Versalio taikos sukurtų ekonominių salygų, todėl reikalavo daug nuosaikesnių Vokietijai uždėtų reparacijų ir kvietė padėti susidoroti su 20 a. 4 dešimtmečio pradžioje ją užgriuvusiais ekonominiais sunkumais.
Vokietijoje į valdžią atėjus naciams Socialistinis darbininkų internacionalas daugiausia kovojo dėl taikos išsaugojimo, priešinosi Vokietijos ginklavimuisi, rėmė karo prevencijai skirtas Tautų Sąjungos priemones. Palaikė Europos šalių kolonijinę politiką, nors per 1919–26 Rifų karą (Ispanijos, vėliau ir ją remiančios Prancūzijos karas su Maroko Rifo regione sukilusiais berberais) organizacija reikalavo pripažinti Rifų respubliką ir priimti ją į Tautų Sąjungą. Dėl tarpukariu kilusių ideologinių prieštaravimų viso pasaulio socialistų judėjime organizacijos įtaka buvo nedidelė. Internacionalą sudarančių pagrindinių partijų bazę sunaikino nacių Vokietijos užkariavimai Europoje (Europoje Socialistinį darbininkų internacionalą remiančios partijos išliko tik Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje), todėl po jų internacionalas nustojo veikęs.