Socialstų pártija (Parti socialiste), Prancūzjos socialstų pártija, Prancūzijos didžiausia centro kairės politinė partija. Įkurta 1969 (vietoj Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcijos, įkurta 1905)
Apie 41 00 narių (2023). Pirmasis sekretorius Olivier Faure (nuo 2018).
Ištakos. Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcija
Socialistų partijos ištakos – 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliucija, 19 a. socializmo teoretikų Ch. Fourier, C.‑H. de Saint‑Simono, F. N. Babeufo, L. A. Blanqui, L. Blanc’o ir kitų idėjos. 19 a. antroje pusėje Prancūzijoje buvo kelios utopiniam socializmui, revoliuciniam ir reformistiniam sindikalizmui atstovaujančios partijos, kurios po 1901 Liono kongreso susivienijo į Prancūzų socialistų ir Prancūzijos socialistų partijas, o šios 1905 Paryžiaus kongrese įkūrė Darbininkų internacionalo Prancūzų sekciją (Section Française de l’Internationale Ouvrière, lyderis J. Jaurèsas). Iki Pirmojo pasaulinio karo Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcija tapo įtakinga politine jėga (1914 už ją balsavo 1,4 mln. rinkėjų), bet jos stiprėjimą stabdė vidiniai radikaliųjų revoliucionierių ir nuosaikiųjų reformistų, pramonės nacionalizavimo ir bendradarbiavimo su buržuazinėmis partijomis šalininkų prieštaravimai. Nesutarimai sustiprėjo Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams. 1920 iš partijos išėjo trys ketvirtadaliai jos narių ir įkūrė Prancūzijos komunistų partiją.
20 a. 3 dešimtmetyje Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcija atkūrė savo įtaką. Atstovų Rūmuose 1936 ji turėjo didžiausią frakciją ir sudarė L. Blumo vadovaujamos Liaudies fronto vyriausybės branduolį. Per Antrąjį pasaulinį karą daug Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcijos narių prisidėjo prie Pasipriešinimo judėjimo ir bendradarbiavo su Ch. de Gaulle’iu. 1945 vykę rinkimai į Atstovų Rūmus parodė, kad ji yra antra pagal įtaką Prancūzijos politinė partija, su Prancūzijos komunistų partija ir krikščionių demokratų įkurtu Liaudies respublikos judėjimu sudarė koalicinę vyriausybę. Vėliau jos įtaka labai sumažėjo, silpnėjo bendradarbiavimas su Prancūzijos komunistų partija.
Socialistų partijos įkūrimas ir veikla
20 a. 7 dešimtmetyje Darbininkų internacionalo Prancūzų sekcija nesėkmingai bandė bendradarbiauti su Prancūzijos komunistų partija arba su centro kairės politinėmis jėgomis. Per 1969 rinkimus jos kandidatas į prezidentus gavo tik 5 % rinkėjų balsų. Tuomet formaliai nutraukė savo veiklą, nariai susivienijo su keletu kairiųjų demokratų politinių klubų ir įkūrė Socialistų partiją. 1971 jos lyderiu tapo F. Mitterrand’as. 1972 Socialistų partija ir Prancūzijos komunistų partija parengė bendrą veiksmų programą ir jų kandidatas F. Mitterrand’as 1981 laimėjo prezidento rinkimus, o abiejų partijų koalicija sudarė Nacionalinio Susirinkimo daugumą. Socialistų partija išsaugojo įtaką ir Prancūzijos komunistų partijai pasitraukus iš koalicijos, ji sugebėjo išlikti valdžioje ir 1997, kai naujasis prezidentas golistas J. Chiracas paskelbė pirmalaikius rinkimus. 21 a. pradžioje Socialistų partija patyrė krizę. 2002 prezidento rinkimuose jos kandidatas L. Jospinas buvo trečias, tais pačiais metais per Nacionalinio susirinkimo rinkimus partija prarado 115 deputatų vietų.
2003 vykusiame partijos kongrese Dijone Socialistų partija liko ištikima savo svarbiausiems principams (socialinis solidarumas ir gerovė visiems), bet pabrėžė rinkos ekonomikos svarbą. Ši taktika pasiteisino: 2012 jos kandidatas F. Hollande’as laimėjo prezidento rinkimus, per visuotinius rinkimus Socialistų partija gavo 29,35 % balsų ir 280 vietų (iš 577) Nacionaliniame susirinkime, bet išliko daug nesutarimų partijos viduje (yra daug frakcijų, kurios nesutaria globalizacijos, privatizacijos, valdymo decentralizacijos, ir kitais klausimais). Prezidento F. Hollande’o valdymo metais (2012–17) partijos įtaka sumažėjo, 2017 parlamento rinkimuose ji gavo tik 30 mandatų ir perėjo į opoziciją. 2022 parlamento rinkimuose Socialistų partija dalyvavo kaip Naujosios ekologinės ir socialinės liaudies sąjungos bloko (NUPES) narė, gavo 27 mandatus.