socialzmas (lot. socialis – visuomeninis), ideologija ir socialinė ekonominė sistema, paremta beklase visuomene ir labiau bendra nei privačia nuosavybe. Manoma, socializmo terminą pirmasis pavartojo vokiečių filosofas ir istorikas benediktinų vienuolis A. Desingas (1699–1772), norėdamas atskirti krikščionių mąstytojus nuo modernių filosofų, aukštinančių prigimtinę teisę ir žmogaus natūralų socialumą, t. y. socialistų. Šiuolaikine prasme pirmą kartą socialistais 1827 pavadinti R. Oweno sekėjai.
Pasak socialistų, kapitalizmas neišvengiamai veda į turto sutelkimą nedaugelio sėkmingiau prie rinkos sąlygų prisitaikiusių žmonių rankose ir jie turtą naudoja savo dominavimui visuomenėje įtvirtinti. Morališkai tokia tvarka neteisinga, nes žmonės gyvena ir dirba ne izoliavęsi, o vienas su kitu bendradarbiaudami, todėl atlygio už pagamintą produktą paskirstymo teisė priklauso visuomenei, bet ne individui. Kapitalistinė tvarka nėra gera ir ekonomiškai, nes negarantuoja darbo visiems, kartojasi perprodukcijos ar nepakankamo vartojimo krizės. Geresnė sistema galima tik bendrai kontroliuojant išteklius, kurių reikia bet kurios visuomenės gerovei. Gyvenimas socialistinėje sistemoje turi būti paremtas principu iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal darbą, tuo ši sistema skiriasi nuo dar aukštesnės ir turtingesnės visuomenės pakopos komunizmo, kuris pagrįstas principu iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius.
Socialistinio požiūrio apraiškų aptinkama dar antikoje (pvz., Platono veikale Valstybė aprašyta ideali visuomenė, paremta vienu pamatinių socializmo principų – bendra nuosavybe), nors šiuo laikotarpiu nebuvo mąstytojų ar judėjimų, įsivaizduojančių nevergovinę santvarką. Viduriniais amžiais krikščionys tikėjo, kad žmonės galėtų gyventi bendruomenėmis (kaip, pvz., įvairios vienuolių bendrijos), kuriose nuosavybė būtų bendra, bet iš esmės neįsivaizdavo, kad taip galėtų daryti visa nuodėminga žmonija. 16–18 a. Anglijoje, Italijoje ir Prancūzijoje pradėti kurti kitokios visuomenės teoriniai modeliai, jie aprašyti, pvz., T. More’o Utopijoje, T. Campanellos Saulės mieste, J. Meslier Testamente, G. B. de Mably traktate Apie įstatymų leidybą, arba Įstatymų principai (De la législation, ou Principes des lois 1776). Šios įsivaizduojamos visuomenės buvo agrarinės, jų narių buitis paprasta, gal net skurdi (pvz., Utopijos salos gyventojai dirba nedaug, daugiausia ilsisi), t. p. pabrėžiama bendros nuosavybės svarba. Naujos visuomeninės tvarkos principų intensyviau ieškota ir bandyta juos įgyvendinti per 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją, bet net radikaliausi revoliuciniai veikėjai nediegė kokių nors socializmo principų (pvz., jakobinai nesvarstė privačios nuosavybės klausimą apibrėžti konstitucijoje), tik F. N. Babeufas įžvelgė, koks svarbus masių nepasitenkinimas dėl prieštaravimo tarp visų lygybės prieš įstatymą principo (jį įtvirtino revoliucija) ir jį įvedus neišnykstančios žmonių turtinės nelygybės. Vėlesnė mąstytojų karta išplėtojo Europos industrializacijos padarinių kritiką, negeroves siūlė spręsti ne orientuodamiesi į praeitį (agrarinę visuomenę), bet į modernesnę nei kapitalizmas sistemą. Ryškiausi šio laikotarpio socialistinės minties atstovai tikrąją civilizaciją siūlė kurti pavedant ekonomikos planavimą gabiausiems visuomenės nariams (C.‑H. de Saint-Simonas), plėtojant socialinį bendradarbiavimą, darbininkų švietimą (R. Owenas), įgyvendinant principą, kad kiekvienas dirba tik jam patinkantį, jo gebėjimus geriau atitinkantį darbą (Ch. Fourier), naikinant konkurencinę kovą ir valstybei imantis ekonomikos planavimo (L. Blanc’as). Vėliau jie buvo pavadinti utopiniais socialistais, nes nesirėmė giliau išplėtota teorine baze. Tarp ankstyvųjų socialistų įtakingiausias buvo P. J. Proudhonas – jis siūlė kurti egalitarinę, smulkių savininkų visuomenę (prudonizmas).
Visiškai kitaip socializmą įsivaizdavo žymiausi jo teoretikai K. Marxas ir F. Engelsas. Jų sukurtos socializmo teorijos svarbiausi bruožai: kapitalizmo politinės ekonomijos mokslinė kritika ir teiginys, kad socialistų lūkesčiai išsipildys tik subrendus atitinkamoms ekonominėms socialinėms sąlygoms, socializmo susiejimas su darbininkų klase ir utopinis tikėjimas, kad klasių kova proletariatas paims valdžią ir įvedęs proletariato diktatūrą sukurs socializmą, bet ateities visuomenė bus demokratinė (dar marksizmas). K. Marxo nuomone, socializmas neišvengiamas, nes plėtojantis kapitalizmui kuriasi ir visą laiką stiprėja kapitalizmo pagrindinis duobkasys – proletariatas, o revoliucionieriai (tokie kaip pats K. Marxas) gali tik paspartinti neišvengiamus įvykius, t. y. proletarinę revoliuciją. Darbininkų klasei tereikia vienytis į politines partijas ir profesines sąjungas. Vėlyvuosiuose darbuose K. Marxas pripažino, kad socializmas gali taikiai pakeisti kapitalizmą Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir šalyse, kuriose darbininkams suteikiama balsavimo teisė, kad socializmas galbūt įmanomas pusiau feodalinėje Rusijoje, bet iš esmės kova dėl socializmo turi vykti tarptautiniu mastu. Dėl to K. Marxas su F. Engelsu 1864 įkūrė Tarptautinę darbo žmonių asociaciją I internacionalą (internacionalas). 19 a. antroje pusėje daugelis socialistų save jau vadino marksistais, marksizmas tapo visų ekonomiškai išsivysčiusių šalių darbininkų judėjimo vyraujančia ideologija.
K. Marxo idėjos ypač paveikė Vokietijos socialdemokratų partiją (įkurta 1875), bet jas smarkiai sukritikavo E. Bernsteinas, teigdamas, kad 19 a. pabaigoje kapitalizmas pasiekė naują plėtros pakopą ir sukūrė institucijas, padedančias išvengti krizių, kad parlamentinės demokratijos plėtra leidžia darbininkams teisėtais būdais siekti pagerinti savo padėį. Vokietijos socialdemokratų partija 20 a. pradžios Europoje buvo vyraujanti socialistinio judėjimo jėga, nes turėjo garsių intelektualų, buvo gerai organizuota, o bendraminčių įtaka kitose didžiosiose šalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje) buvo maža. Socialistų vienybę labai suardė Pirmasis pasaulinis karas (jie parėmė savąsias vyriausybes) ir 1917 įvykiai Rusijoje, kai valdžią paėmusius bolševikus ir jų požiūrį į socializmą (bolševizmas, stalinizmas, sovietizacija) parėmę socialistai daugelyje šalių įkūrė komunistų partijas, nors tarptautiniu mastu jos ir netapo darbininkų judėjimo vyraujančia jėga (šių partijų susikurtas Komunistų internacionalas iš esmės buvo priešiškas kitam socialistų tarptautiniam susivienijimui – Socialistiniam darbininkų internacionalui). Dauguma socialistų pripažino svarbiausias liberaliosios demokratijos idėjas (laisvus rinkimus, pilietines teises, politinį pliuralizmą ir parlamento suverenumą; socialdemokratija, Fabijaus draugija). Iki Antrojo pasaulinio karo socialistai buvo daugelio valdančiųjų koalicijų nariai, o Švedijoje jie be pertraukos valdė 1932–76 metais. Europoje šis laikotarpis socialistų judėjimui nebuvo sėkmingas. Ispanijoje jis baigėsi pilietiniu karu, kilus pasaulinei ūkio krizei daug gyventojų Vokietijoje parėmė nacius (nacionalsocializmas). Prieš Antrąjį pasaulinį karą daugumą Europos šalių valdė autoritariniai režimai. Po karo Vakarų Europos šalių socialistai neatsisakė kurti socialistinės valstybės, bet labiau pabrėžė E. Bernsteino idėją, kad socializmas yra procesas. Į valdžią atėjusios socialistų partijos rūpinosi socialinėmis ekonominėmis reformomis ir negriovė kapitalizmo pamatų, pvz., nenacionalizavo visų įmonių, tik neefektyvias ar silpnas. 20 a. 6–7 dešimtmečio kapitalistinių šalių plėtra galutinai diskreditavo požiūrį, kad kapitalizmui plėtojantis darbininkai vis labiau nuskurs, ir Vakarų Europos socialistų partijos pradėjo atvirai atsisakyti marksizmo, silpnėjo jų ryšiai su profsąjungomis. Vokietijos socialdemokratų partijos Bad Godesbergo programa (1959) skelbė, kad naujasis socialistų tikslas yra rinkos socialistinė ekonomika, kad gerovės sklaida turi būti susieta su socialinio teisingumo ir lygybės principais (rinkos socializmas). Socialistinių pažiūrų įgyvendinimas daug prisidėjo prie gerovės valstybių susikūrimo, bet 20 a. 9 dešimtmetyje socializmo idėjos susidūrė su naujais iššūkiais. Fabrikų darbininkų mažėjo, pramonės plėtra nebūtinai priklausė nuo naujų darbo vietų kūrimo, nedarbas ir aukšti pragyvenimo standartai reikalavo didinti mokesčius. Rinkėjai pradėjo labiau remti konservatyvias, krikščioniškas partijas. Komunistinės sistemos žlugimas 20 a. pabaigoje socializmo idėjų populiarumą dar sumažino, 21 a. pradžioje išryškėjo paternalistinės socializmo pažiūros į šelpiamąją gerovę ydingumas, prisidėjęs prie tarptautinės finansų krizės protrūkio, bet greitai jaunose Vidurio ir Rytų Europos demokratijose pastebėta, kad valstybinės programos labai pagerina daugelį viešųjų paslaugų (pvz., sveikatos apsaugą, švietimą). Atsisakiusios įvairių ankstesnių ideologinių nuostatų, pripažinusios, kad reikia labiau remti verslą, kad infliacija pavojingesnė nei nedarbas, socialistų partijos daugelyje šalių išsaugojo populiarumą. Su praeities socializmu jas vienija pesimistinis požiūris į neribojamą kapitalizmo plėtrą ir optimistinis aktyvios valstybės ekonominės ir socialinės veiklos vertinimas.
L: G. D. H. Cole A History of Socialist Thought 5 vol. London–New York 1953–60; A. Giddens A Contemporary Critique of Historical Materialism 2 vol. London 1982–85; Essential Works of Socialism 31986 Yale; M. Harrington Socialism: Past and Future New York 1989; S. Mukherjee, S. Ranaswamy A History of Socialist Thought London 2000.