sociolingvistika

sociolingvstika (socio… + lot. lingua – kalba), kalbotyros šaka, tirianti kalbos ir visuomenės santykius, kalbos ir įvairių socialinių veiksnių (socialinės klasės, išsimokslinimo, amžiaus, lyties, etninės kilmės ir kitas) sąsajas. Sociolingvistika tiria kalbinį variantiškumą, regionines ir socialines kalbos atmainas, socialinių, ekonominių veiksnių įtaką kalbinių kodų pasirinkimui, jų vartojimui kalbos įvairioms funkcijoms reikšti, kalbinių kodų vartojimą tam tikrų kalbinių bendruomenių, dvikalbystės, diglosijos, kodų kaitos reiškinius, pidžinus ir kreolines kalbas, kalbines nuostatas, kalbos ir kultūros, kalbos ir tapatybės sąsajas. Glaudžiai susijusi su sociologija, socialines psichologija, antropologija, etnologija, edukologija ir kitais mokslais. Sociolingvistikos pradžia (apie 1960) siejama su Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkų W. Labovo, J. Fishmano, Ch. Fergusono, J. Gumperzo, D. Hymeso, brito B. Bersteino darbais. Skiriama mikrosociolingvistika, kuri analizuoja vidinę kalbos sandarą, jos detales ir jų ryšius su visuom. veiksniais, ir makrosociolingvistika (kitaip vadinama kalbos sociologija), kuri nagrinėja visuomenės kalbos įvairovę. Makrosociolingvistikos tyrimų objektas yra kalbų politika ir planavimas, kalbų pasirinkimas, visuomenės dvikalbystė ir daugiakalbystė ir kita. Sociolingvistikos tyrimams taikomi kiekybiniai ir kokybiniai metodai.

L: B. Spolsky Sociolinguistics Oxford–New York 2001; J. Swann A Dictionary of Sociolinguistics Tuscaloosa 2004; R. Wodak, B. Johnstone, P. Kerswill The SAGE Handbook of Sociolinguistics London–Thousand Oaks 2011.

1625