braškių laukas
verslinis sodas
akiuotojai medelyno lauke
sodininkỹstė, augalininkystės šaka – vaismedžių, vaiskrūmių ir kitų sodo augalų veisimas ir vaisių auginimas. Drėgnuose atogrąžų kraštuose savaime auga arba auginama palmės, bananai, ananasai, mangai, melionmedžiai, anonos, duonmedžiai. Paatogrąžių klimato kraštuose (Viduržemio jūros šalyse, Kalifornijoje, Australijos šiaurinėje dalyje, Kaukaze, Kryme, kai kuriose Vidurinės Azijos srityse) auginama alyvmedžiai, citrinmedžiai (apelsininiai, mandarininiai, tikrieji, greipfrutiniai), granatmedžiai, fikusai, migdolai, šliandros, vynmedžiai. Šiaurės pusrutulio viduriniosios juostos pietinėse srityse auginama vynmedžiai, persikai, abrikosai, trešnės, kriaušės, cidonijos, riešutmedžiai, slyvos, vyšnios. Toliau į šiaurę, iki 60 ° šiaurės platumos, auginama obelys, serbentai, šermukšniai, šaltalankiai. Šiauriniuose Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos regionuose auginami krūminiai arba gulsčiais stiebais vaismedžiai, t. p. vaiskrūmiai, kurie žiemą apdengiami sniegu.
Sodininkystės istorija
Istoriniuose šaltiniuose seniausiai minima skiautėtalapiai fikusai, alyvmedžiai, datuliniai finikai, vynmedžiai. Obelys, kriaušės, slyvos, persikai, abrikosai auginami ne mažiau kaip 4000 m., trešnės ir vyšnios ne mažiau kaip 2000 metų. Babilonijoje ir Asirijoje sodai pradėti veisti 3000 prieš Kristų, Kinijoje – 2000, Indijoje – 1200, Kryme – 700 prieš Kristų. Sodai buvo gyvenamųjų namų ansamblio dalis su tvenkiniais, terasomis, skulptūromis, vaisiniais ir dekoratyviniais augalais. Senovės Romos valstybėje (500 pr. Kr.–500 m.) buvo plėtojamas praktiškasis žemės ūkis, t. p. ir sodininkystė. Jau tuo metu buvo skiepijami vaismedžiai, žinota apie dirvožemio derlingumo svarbą, kaip vaisius išlaikyti šaltyje. Daugiausia kultūrinių augalų yra kilę iš Azijos. Iš senovės Kinijos į Egiptą ir Europą ėjo vadinamasis šilko kelias, kuriuo buvo gabenami ir augalai. Vakarų Europoje sodus pradėta auginti vienuolynuose. Jie išplito 13–14 a. (pirmiausia Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje). Seniausios rašytinės žinios apie Kijevo Rusios sodus yra iš 10 a., Maskvos sodus – iš 15 a., Lietuvos sodus – iš 14 a. (1387). 16 a. pradžioje Prancūzijoje jau išsamiai buvo rašoma apie sodų veisimą ir priežiūrą (skiepijimą, persodinimą, tręšimą, genėjimą, selekciją, žemaūgius vaismedžius, apsaugą nuo ligų ir kenkėjų, derliaus dorojimą, perdirbimą ir vaisių gydomąsias savybes). 17–18 a. sodininkystė imta sparčiai plėtoti Olandijoje, Belgijoje, 19 a. – Vokietijoje.
Sodininkystė Lietuvoje
Lietuvos sodininkystės pradžia – 14 amžius. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas kvietėsi į Lietuvą įvairių šalių specialistus, t. p. sodininkus, daržininkus. 15 a. sodais pradėjo rūpintis valstybė. 1529 ir 1588 Lietuvos Statute numatytos bausmės už soduose padarytą žalą: už vaismedžių iškasimą, laužymą ar nukrėstą derlių. Iš dvarų inventorių yra žinoma, kad 1577–1647 būta nemažų sodų. J. E. Gilibertas veikale Flora Litvanica inchoata (Lietuvos floros pradmenys) rašė, kad Lietuvoje daugelis valstiečių turi sodus, kuriuose auginama obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios, vynmedžiai, ir kad valstiečiai moka skiepyti ne blogiau kaip prancūzų sodininkai. 1887 Vilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose buvo 38 481 ha sodų (1,06 % ariamosios žemės). 1893–94 visų sodo vaisių vidutinis derlius buvo apie 124 000 tonų (apie 3,6 t/ha). Dvarų sodai buvo 3–7 ha ir didesni (1865 Upytės dvaro sodas užėmė 10 hektarų). 1918 buvo likę apie 25 000 ha sodų. Nepriklausomoje Lietuvoje po žemės reformos įveista daug naujų sodų. 1926 jų buvo 55 000 hektarų. Daug sodų iššalo per 1928–29 žiemas, išliko apie 50 % vaismedžių (30 176 hektarai). Sodams pakenkė 1939–40 ir 1940–41 žiemos, išliko 15 700 ha sodų. 1948 įkurta valstybinė medelynų kontora, 1962 ji pertvarkyta į Respublikinį sodininkystės ir bitininkystės, 1980 – į Sodininkystės ir daržininkystės trestą. 1981 įkurta Lietuvos vaisių ir daržovių ūkio ministerija. Trestui ir ministerijai priklausė 23 sodininkystės ūkiai, kuriuose buvo veisiami 400–600 ha sodai, iš jų svarbiausi: Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumo (600 ha), Jurbarko rj. Mičiurino (580), Kėdainių rj. Pagirio (497), Joniškio rj. Žagarės (448). Obelys daugiausia sodintos 6 × 8, kai kur 4 × 6 m atstumais. Vidutinis derlius buvo 6–11 t/ha, kai kuriuose ūkiuose (Naradavoje Pasvalio rj.) apie 12–18 t/ha. 1984 sodai ir uogynai užėmė 48 000 ha, iš jų 29 % kolūkiuose ir valstybiniuose ūkiuose, 71 % gyventojų sklypuose ir kolektyviniuose soduose. 2000 m. sodų ir uogynų buvo 40 500 ha, iš jų 4416 ha verslinių. Penkiolikos bendrovių sodai užėmė iki 400 ha, kitų ūkininkų – po 10–30 ha, rečiau 50 hektarų. 2010 verslinių sodų buvo 2678 ūkiuose (6207 ha), verslinių uogynų – 720 ūkiuose (5845 hektarų).
1326