Kymantáitė-Čiurliónienė Sofija 1886 03 13Joniškis 1958 12 01Kaunas, lietuvių rašytoja, literatūros kritikė. D. Čiurlionytės-Zubovienės motina.
Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė
1904–07 Jogailos universitete studijavo mediciną ir filosofiją. 1907–08 dirbo laikraščio Viltis redakcijoje Vilniuje, 1910–14 mokytojavo Saulės kursuose Kaune, I pasaulinio karo metais – į Voronežą evakuotoje lietuvių gimnazijoje. 1919–21 dirbo Krašto apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje, skaitė paskaitas fronte. 1925–38 Vytauto Didžiojo universitete (iki 1930 Lietuvos universitetas) dėstė lietuvių kalbą. 1926–37 savo namuose rengė vadinamuosius kalbos šeštadienius, iš jų išsirutuliojo žurnalas Gimtoji kalba (1933–34 redaktorė). 1929–37 kaip Lietuvos Respublikos delegacijos narė dalyvavo Tautų Sąjungos posėdžiuose Ženevoje. 1930–36 vadovavo Lietuvos skautėms.
Literatūros ir meno kritikos darbai
Esė knygoje Lietuvoje (1910) pritardama M. K. Čiurlioniui aktualizavo neoromantizmo estetiką, skelbė talento nepriklausomybę nuo socialinių, buitinių tradicijų, siekė reformuoti estetinės minties ir teorinės savivokos nuostatas. Veikiama Jaunosios Lenkijos antipozityvizmo ir fin de siècle kultūrinio kriticizmo meninę kūrybą kreipė intuicijos ir simbolistinės vaizduotės ugdymo linkme. Literatūros knygose Iš mūsų literatūros (1913), Lietuvių literatūros istorijos konspektas (1918; pateikta ir jos sudaryta Lietuvių literatūros konspekto chrestomatija) lietuvių literatūrą traktavo kaip lietuvių savimonės ir estetinio jausmo sinkretinį savarankiškumą.
Grožinė kūryba
Komedijose Pinigėliai (1920, pastatyta 1920, 1938, pataisytas pastatymas 1953), Vilos puošmena (pastatyta pavadinimu Didžioji veidmainystė 1932), Didžioji mugė (parašyta 1939) per materializmo ir idealizmo konfrontaciją atvėrė šviesesnio gyvenimo istorinį kultūrinį troškimą ir visuomenės ydas. Pjesėje Aušros sūnūs (pastatyta 1923, išleista 1926), romane Bundanti žemė (parašytas 1913–34) lietuvių gyvenimo susmulkėjimo tendencijas priešpriešino liaudies sąmonei ir tautiškai apsisprendusios 19 a. inteligentijos dorovei. Pjesėje Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių (1932, 1945, pastatyta 1933, 1934, 1941, 1959, 1961, 1975, 1979) plėtojo tautosakinio simbolizmo stilistiką. Apysakoje Šventmarė (1937) pavaizdavo 19 a. pabaigos Žemaitijos užkampio buitį. Dar parašė (kai kuriuos kūrinius žemaičių tarme) alegorinę dramą Riteris budėtojas (pastatyta 1934), dramų scenos mėgėjams (pjesė Kalinys 1919, rinkiniai Vaikų teatras 1918, Komedijos 1920), apsakymų, monologų (rinkiniai Pasipasakojima 1913, Dolpelis ministerijoje tarnauja 1920), tautosakinių mitinių poemų (Mūsų jauja, parašyta 1910–54, Giria žalioji, parašyta 1915–45, Vaiva, parašyta 1946–53), Žemaitiškus pasipasakojimus, romaną Žemaitiška poema, pirmąją lietuvių dramą apie sovietines deportacijas Tie metai (parašyta 1941, išspausdinta 1992), publicistikos (Laiškai kareiviui 1920), simbolistinių poemų, impresijų, t. p. eilėraščių M. K. Čiurlionio chorinei muzikai, libretą operai Jūratė (neišliko). Išvertė Molière’o komedijas Tartiufas, Šykštuolis (abi 1928), G. Flaubert’o romaną Ponia Bovari (1958), su kitais – Homero Iliadą (1930; viso leidinio redaktorė). Komedija Pinigėliai išversta į lenkų kalbą.
Kymantaitė; Čiurlionienė
2380
R: Raštai 8 t. Vilnius 1986–2013; S. Kymantaitė‑Čiurlionienė Tautos auklėjimo mintys: Kultūros kritika, publicistika, viešos paskaitos, pokalbiai / sud. A. Martišiūtė‑Linartienė Vilnius 2016. L: R. Karmalavičius Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė Vilnius 1992; V. Daujotytė‑Pakerienė Sofija Vilnius 2016; N. Gaidauskienė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: modernėjančios savimonės kontūrai: monografija Vilnius 2018.