Sògdas (pers. Sōgd), Sogdianà, istorinė sritis Kaškadarjos ir Zarafšono upių baseino rajone, dabartinių Uzbekijos ir Tadžikijos teritorijoje. Vienas senųjų civilizacijos centrų.
Pirmą kartą paminėtas valdant Darėjui I Didžiajam (522–486 pr. Kr.) kaip Persijos provincija Suguda, tuomet apgyventa iranėnų tautos sogdų, garsėjo turtu – karalių dvarui tiekė brangakmenius. 327 pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užėmė Sogdo pagrindinę tvirtovę ir sujungė Sogdą ir Baktriją į vieną satrapiją, iš sostinės Marakandos (dabar Samarkandas) rengti tolesni užkariavimai. 3 a. pr. Kr. Sogdas priklausė Graikų-baktrų, 1 a. pr. Kr.–1 a. po Kr. – Kušanų karalystei, 4 a. pabaigoje–5 a. – eftalitams, 6–7 a. – Tiurkų kaganatui.
8 a. nukariavo arabai Omejadai, buvo valdomas Samanidų, vėliau Gaznevidų, Karachanidų. Sogdas buvo atokiausia Kalifato teritorija, todėl čia galėjo klestėti Persijos islamiškoji kultūra. Sogdo ekonomika ir kultūra pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų–pirmame tūkstantmetyje darė įtaką kitoms Rytų šalims. Per Sogdą ėjo Didysis šilko kelias. Sogdo pirklių ir žemdirbių kolonijų buvo prie visų svarbiausių karavanų kelių nuo Mongolijos ir Kinijos iki Mervo.
Nuo 11 a. kraštą valdė seldžiukai. 13 a. nusiaubė mongolai. Valdant Timūridams (14–16 a.) Sogdo miestuose (daugiausia Samarkande) suklestėjo architektūra, tapyba, literatūra. 16 a. prijungtas prie Bucharos chanato, dėl nuolatinių karų ir sumažėjusios Didžiojo šilko kelio reikšmės Sogdas ekonomiškai nusilpo. 1868 su Bucharos emyratu prijungtas prie Rusijos.
Architektūra ir dailė
Sogdo menui įtakos turėjo Persijos, Indijos, Kinijos, Bizantijos meno tradicijos. Senasis Sogdo menas (iki 4 a.) mažai tyrinėtas. Išliko keramikos, terakotinių statulėlių (2–1 a. pr. Kr.); būdinga ryškūs etniniai bruožai, erotiškos formos, helenistinės skulptūros įtaka – statiškos pozos, frontali kompozicija). Yra įtvirtinimų, gyvenamųjų namų (Kyzyl Kyras, Bucharos sr., apie 1 a.) liekanų. 5–8 a. miestai (Varachša, prie Bucharos, Samarkandas, Pandžakentas) buvo su citadelėmis, įtvirtintais šachristanais, turgumis, užmiesčio nekropoliais. Šventyklos dažniausiai stačiakampio plano su aivanu. Rūmai, šventyklos, turtingųjų gyvenamieji namai (2–3 aukštų), mauzoliejai buvo puošiami dekoratyviniais (alebastro, medžio, molio) reljefais, įvairių siužetų freskomis (būdinga horizontali kompozicija, apibendrinta kontūrinė linija, lokalios spalvos). Sukurta keramikos (ritonai, figūriniai indai, žaislai, puošti štampuotu ornamentu, iškiliais reljefais), terakotinės plastikos, sidabro dirbinių, šilko audinių.
2271
Suguda