Sokratas (romėnų kopija, marmuras, 3 amžius prieš Kristų, Nacionalinis muziejus Romoje)

Sokrãtas (Sōkratēs) 469 pr. Kr.Atėnai 399 pr. Kr.Atėnai, senovės graikų filosofas. Vienas žymiausių pasaulio filosofų.

Gyvenimo faktai

Gimė skulptoriaus šeimoje. Mokėsi pas Anaksagorą, jaunystėje domėjosi gamtos filosofija, vėliau etika. Kovėsi su Sparta Poteidajos, Amfipolio ir Delijo mūšiuose. Sokratas kritikavo kai kuriuos polio demokratinės santvarkos trūkumus, abejojo tradiciniais papročiais, laikė racionalų mąstymą vieninteliu patikimu. Buvo lojalus pilietis, aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime, teismų, įvairių tarybų ir komisijų darbe, bet atsisakydavo užimti aukštas politines pareigas. Garsėjo pilietiniu principingumu, nepaperkamumu, turėjo daug įtakos atėniečiams, buvo kilmingų jaunuolių autoritetas. Apkaltintas tradicinių dievų negarbinimu ir naujų kūrimu bei jaunuolių klaidinimu teismo nuteistas mirti. Mirė išgėręs nuodų.

Žinių apie Sokrato mokymą šaltiniai

Sokratas nieko nerašė, nes manė, kad vertingiausias yra pašnekesys. Žinių apie jo asmenybę ir filosofinį mokymą pagrindinis šaltinis yra kitų autorių vadinamieji sokratiškieji dialogai ir kitų žanrų kūriniai. Sokratiškuosius dialogus (juose Sokratas veikia kaip pagrindinis literatūrinis personažas) rašė Platonas, Ksenofontas, Aischinas, Antistenas Atėnietis ir kiti. Kaip žinių apie istorinį Sokratą šaltinis vertingiausi yra Platono dialogai Kritonas ir Faidonas ir ypač kito žanro kūrinys Sokrato apologija; taip pat svarbus ir Ksenofonto biografinis veikalas Atsiminimai apie Sokratą. Sukarikatūrintas Sokrato paveikslas pateiktas Aristofano komedijoje Debesys. Kiti liudijimai yra gerokai vėlesni (Diogeno Laertiečio Filosofų gyvenimai).

Filosofijos pagrindiniai bruožai

Su Sokratu filosofijoje siejamas perėjimas nuo bendresnių tikrovės prigimties, ontologijos ir kosmologijos teorinių svarstymų prie gyvenimiškesnių, visų pirma etikos, klausimų. Pasak Sokrato, tik dievai turi patikimą žinojimą, žmonės tenkinasi vien nuomone, bet turi siekti ją racionaliai pagrįsti. Sokrato teiginys žinau, kad nieko nežinau reiškia tvirtinimą neturint dieviškojo žinojimo, bet ne požiūrį, kad Sokratas neturi jokių pagrįstų įsitikinimų. Vienintelis Sokrato pranašumas esąs tas, kad jis bent žino, kad nieko nežino, o kiti netgi to nežino, nesuvokia savo neišmanymo masto. Sokrato reikalavimas pažinti save patį reiškia raginimą pripažinti žmogiškojo pažinimo ribotumą. Sokrato dialektika yra gebėjimas tinkamai pateikti klausimus ir į juos atsakyti – pašnekovai, nuoširdžiai klausinėdami vienas kitą, pamažu ras bendrą racionalų sutarimo pagrindą, kuriuo remdamiesi sieks gilesnio supratimo.

Sokrato majeutikos pagrindas – ironija ir elenchas. Pokalbiams būdinga pašnekovų (tarp jų sofistų ir kitų žinomų asmenų) esą patikimos nuomonės paneigimas pasitelkus elenchą – klausinėjami pašnekovai patys patvirtindavo vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Anot Sokrato, labiausiai verta rūpintis sielos reikalais, mažiau – kūnu ir mažiausiai – turtais ir kitais dalykais.

Dorybė, pasak jo, yra žinoti, kas yra dora, šaunu, gera. Tik gebantis racionaliai pagrįsti tikėtinai dorą savo elgesį laikytinas iš tiesų doru. Absoliučiai patikimą žinojimą turį tik dievai, todėl tik jie tobulai dori, o žmonės gali tapti dorais tik tiek, kiek jų nuomonė apie etinės dorybės prigimtį ir esmę yra racionaliai pagrįsta, savikritiška ir bent iš dalies artima patikimam, dieviškajam, žinojimui. Sokratas nelaikė savęs turinčiu etinę dorybę, bet tvirtino kartu su kitais ieškąs kiek įmanoma gilesnio jos supratimo ir kartu atskleidžiąs arogantiškas pretenzijas tų, kurie laiko save dorais ir išmintingais.

Sokrato filosofijos prielaidos plėtotis logikai

Sokrato reikalavimas pateikti abstrakčius etinių dorybių apibrėžimus (bendrąsias sąvokas) sudarė prielaidas plėtotis logikai. Jo mokymas apie bendrąsias sąvokas laikomas Platono idėjų teorijos vienu svarbiausių šaltinių. Pasak Aristotelio, Sokratas manė, kad bendrosiomis sąvokomis įmanoma teisingai apibūdinti jomis nusakomų atskirybių prigimtį, bet tų sąvokų neatskyrė nuo šio pasaulio daiktų ir nesuteikė joms ontologinių esinių statuso.

Sokrato raginimas nuo atskirybių pereiti prie bendrųjų sąvokų, abstrakčiai apibrėžiančių atskirybių savybes, skatino indukcinio metodo kūrimą. Sokratiškoji indukcija (gr. eisagōgē) kai kuriais bruožais panaši į šiuolaikinį loginės indukcijos metodą, jai artimas ir sąvokų suvedimas (gr. synagōgē), kai nuo konkretesnių sąvokų einama prie abstraktesnės bendrosios sąvokos. Šiuolaikinę dedukciją iš dalies ir netiesiogiai atitinka Sokrato sąvokų skirstymo (gr. diairesis) veiksmas, kai pirminė bendresnė sąvoka analitiškai skirstoma į konkretesnes, nusakančias atskirus bendresnio dalyko atvejus. Sokratas tikėjo, kad egzistuoja objektyvi tikrovė ir tiesa, manė, kad teisingai apibrėžtos bendrosios sąvokos leidžia suvokti apibrėžiamų esinių prigimtį, pačią būtį.

Etika

Sokrato etika yra intelektualistinė – būtina ir pakankama doro elgesio sąlyga yra dorybės prigimties ir esmės žinojimas. Kadangi tobulas žinojimas yra vientisas, ir pati dorybė privalo būti vientisa, o tradicinės graikų dorybės (išmintis, teisingumas, narsumas, nuosaikumas, pamaldumas) yra tos pačios dorybės įvairūs aspektai – jei kas nors iš tiesų turėtų bent vieną iš tų dorybių, turėtų ir visas kitas. Sokratas nepripažino valios silpnumo, negebėjimo valdytis kaip galinčio lemti žmonių veiksmus – kadangi visi, anot jo, siekia gėrio sau ir niekas savo valia nesielgia prieš savo interesus, nedoras elgesys kyla vien iš žalos masto ar atpildo nežinojimo, negebėjimo atpažinti savosios naudos. Žinojimas, suteikdamas papildomą valios postūmį, paskatintų atsisakyti žalingos veiklos. Sokratas manė, kad didesnė blogybė yra neteisingai pasielgti su kitu nei pačiam patirti neteisybę.

Dievybės ir dieviškumo samprata

Sokratas kūrė naują dievybės ir dieviškumo sampratą – kritikavo tradicinę graikų religiją ir mitologiją, tvirtino, kad dievai yra visiškai geri ir dori. Dievų elgesys yra geras ne savaime, bet todėl, kad atitinka idealų, absoliutų, dievų ir žmonių atžvilgiu išorišką gero elgesio provaizdį – dievų tobulumas ir gerumas kyla iš gebėjimo laikytis šio visuotino ir nepriklausomo gerumo standarto. Sokratas teigė, kad dieviškuoju ženklu ir daimonu vadinamas paslaptingas vidinis balsas jį nuolat sulaikydavo nuo blogų poelgių, drausdavo daryti ką nors nedora.

Įtaka

Sokratas turėjo didelę įtaką antikos ir visai Vakarų filosofijai, daugiausia Platonui (per jį ir Aristoteliui) ir stoikams. Dvasiniu įkvėpėju jį laikė kinikai, skeptikai, kirėniečiai. Stoikai manė, kad Sokratas priartėjęs prie išminčiaus idealo, jų etikai jis turėjo tiesioginės įtakos. Jo mokymui rimčiau prieštaravo tik epikūrininkai. Didelio susidomėjimo Sokratu esama ir šiuolaikinėje filosofijoje.

L: Platonas Sokrato apologija Vilnius 2009; G. Vlastos Socrates: Ironist and Moral Philosopher Cambridge 1991.

708

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką