Solferno mšis, Austrijos karo su Sardinijos karalyste ir Prancūzija (1859) mūšis.
Vyko 1859 06 24 prie Solferino (Lombardija). Prancūzijos ir Sardinijos karalystės kariuomenė (apie 118 000 žm., 952 pabūklai; vadai Prancūzijos imperatorius Napoleonas III, Sardinijos karalius Viktoras Emanuelis II) atrėmė Austrijos kariuomenės (apie 110 000 žm., 752 pabūklai; vadas imperatorius Pranciškus Juozapas I) puolimą San Martino–Solferino–Guidizzolo linijoje ir perėjo į kontrpuolimą: iš pradžių sumušė austrų kairįjį sparną, vėliau užėmė Solferino, galiausiai privertė trauktis ir ilgiausiai išsilaikiusį austrų dešinįjį sparną. Austrijos kariuomenė patyrė visišką pralaimėjimą, jos likučiai paliko Lombardiją.
Solferino mūšis (aliejus, 19 a., dailininkas Adolpheʼas Yvonas, Antrosios imperijos muziejus Compiègne)
Mūšyje Prancūzija ir Sardinijos karalystė neteko (žuvo, buvo sužeista) apie 18 000, Austrija – apie 22 000 karių. Netrukus po Solferino mūšio, 1859 07 11, Napoleonas III ir Pranciškus Juozapas I pasirašė Villafrancos paliaubas. Mūšio padariniai paskatino J. H. Dunantʼą, kuris pamatė mūšio lauke tūkstančius paliktų sužeistų karių, 1863 įsteigti Raudonojo Kryžiaus tarptautinę organizaciją.