solifliukcija
solifliùkcija (lot. solum – dirvožemis + fluctio – tekėjimas), lėtas plastiškas atitirpusio ir įmirkusio dirvožemio, puraus grunto arba dūlėjimo plutos paviršinės dalies slinkimas šlaito įšalusiu paviršiumi; viena kriogenezės formų. Slinkimas vyksta dėl sunkio jėgos, kai giliau esantis įšalęs gruntas trukdo infiltruotis vandeniui. Solifliukcija vyksta daugiau kaip 2°, labiausiai paplitusi – 8–15° polinkio šlaituose. Slinkimo greitis priklauso nuo šlaito polinkio, dispersinių dalelių kiekio, sluoksnio storio ir tūrio, granuliometrinės sudėties, augalijos dangos; dažniausias greitis keletas cm per metus (kartais būna katastrofiškų, nuošliaužas sukeliančių slinkimų – iki kelių šimtų metrų per valandą). Vykstant solifliukcijai, susidaro solifliukcinės terasos, pakopos, pylimai, liežuviai ir kitos šlaitų deformacijos. Daugiausia solifliukcija vyksta daugiamečio ir sezoninio įšalo srityse, aukštikalnių rajonuose.
solifliukciniai dariniai šlaite (Vajomingo valstija, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Lietuvoje solifliukcija vyksta upių slėniuose, ryškūs pėdsakai aptinkami priešpaskutiniojo apledėjimo teritorijoje (Ašmenos aukštumoje ir Eišiškių plynaukštėje).