Solikamsk (Соликамск, Solikámskas), miestas Rusijos Federacijos europinėje dalyje, Permės srityje, į šiaurę nuo Permės; rajono centras. 92 602 gyventojai (2020). Miestas įsikūręs Uralo kalnų vakarinėje papėdėje. Į pietus nuo Solikamsko yra Kamos tvenkinys. Vidaus vandenų uostas. Geležinkelis ir plentas į Permę. Spalvotoji metalurgija (magnio gavyba iš kalio ir magnio druskų), chemijos (trąšų; bendrovė Uralkalij), plaušienos ir popieriaus, medienos apdirbimo, statybinių medžiagų, maisto (mėsos, pieno) pramonė, laivų remontas. Miesto apylinkėse kasama kalio ir magnio, valgomoji druskos. Karinis kompleksas. Pedagoginis institutas. Krašto muziejus. Botanikos sodas. Yra 17–18 a. architektūros paminklų. Solikamskas įkurtas 1430; miesto teisės nuo 1573.
Solikamsko pagrindinė gatvė
Lietuviai
Solikamsko rajone 1938–60 veikė Usollago (centras Solikamske), 1939–46 Solikamlago (centras – Borovske) lagerių grupės, 1946 sujungtos į Solikamsko sveikatingumo (neįgaliųjų) lagerį. 1941 lageriuose įkalinta 419 per birželio trėmimus suimtų Lietuvos visuomenės, mokslo, kultūros, politinių veikėjų, teisininkų, policininkų, švietimo darbuotojų, Šaulių sąjungos narių. 1944–56 kalėjo antisovietinio pasipriešinimo dalyviai (partizanų ryšininkai ir rėmėjai), nelegalių organizacijų nariai (iš viso 435 kaliniai). Jie dirbo miško kirtimo, ruošos ir sakinimo darbus, lentpjūvėje, plukdė sielius Kamos upe, žemės ūkio darbus, statybose ir siuvykloje, pagalbinius darbus. Solikamsko lageriuose kalinti vyrai ir moterys, politiniai kaliniai nebuvo atskirti nuo kriminalinių, dažnai kentėjo jų terorą. Dėl itin prasto maitinimo ir sunkaus fizinio darbo 1941–43 mirė daugiau kaip 300 kalinių iš Lietuvos. 34 kaliniai 1942 nuteisti mirties bausme ir sušaudyti už sukilimo ir pabėgimo iš lagerio organizavimą. Iš Solikamsko lagerių lietuviai kaliniai paleisti 1955–56.
488