sonantai

sonántai (lot. sonans, kilm. sonantis – skambantis), balsingieji priebalsiai, kai kada galintys sudaryti skiemenį (pvz., čekų prst ‘pirštas’, senovės indų vka‑ḥ ‘vilkas’). Sonantus tariant vyrauja pagrindinis tonas (balsio požymis), priebalsio požymiai – triukšmas ar šlamesys – silpni. Akustiškai sonantai panašesni į balsius ir yra sonoringiausi (balsingiausi) iš visų priebalsių. Lietuvių kalboje sonantai, arba pusbalsiai, skiemens pagrindu gali eiti tik kartu su balsiais (sudarydami mišriuosius dvigarsius). Sonantais laikomi šie lietuvių kalbos priebalsiai: l, l’, m, m’, n, n’, r, r’, v, v’, j. Artikuliuojant sonantus oro srovė skverbiasi įvairiais būdais. Pagal tai jie skirstomi į paprastuosius (balsingieji pučiamieji) v, v’, j, nosinius m, m’, n, n’, šoninius l, l’ ir virpamuosius r, r’. Sonantai – spontaniško skardumo garsai, susidūrę žodyje su kitais priebalsiais nedalyvauja asimiliacijoje. Jie išlaiko savo skardumą būdami prieš dusliuosius priebalsius ir neperduoda skardumo kitiems priebalsiams. Pagal artikuliacijos vietą sonantai yra burniniai kietieji arba minkštieji priebalsiai. Sonantai l–l’, m–m’, n–n’, r–r’, v–v’ sudaro poras pagal palatališkumą (minkštumą). Vienintelis palatalinis j neturi kietojo atitikmens.

L: E. Mikalauskaitė Lietuvių kalbos fonetikos darbai Vilnius 1975; A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003.

905

Pusbalsiai