sonètas (it. sonetto < provans. sonet – dainelė), griežtos strofinės sandaros ir griežto rimavimo eilėraštis, susidedantis iš 14 eilučių. Skiriama itališkasis sonetas, kurį sudaro dvi ketureilės ir dvi trieilės strofos, ir angliškasis (šekspyriškasis) sonetas iš 3 ketureilių ir 1 dvieilės strofų. Soneto muzikalumas, akustinis ir grafinis grakštumas kuriamas gaubiamojo, gretutinio ir kryžminio rimavimo kaita. Nustatyta skiemenų skaičiaus eilutėje norma: ketureiliuose dažniausiai 10–12 skiemenų, trieiliuose ar dvieilyje – skiemeniu mažiau. Pageidautina, kad nesikartotų žodžiai ir frazės. Minties sklaidos atžvilgiu svarbi silogistinė argumentuojanti nuostata, aforistinė pabaiga. Būdinga teminė įvairovė. Rašomi meilės, patriotiniai, politiniai, proginiai, poetologiniai, religiniai, satyriniai sonetai.
Soneto ištakos siejamos su 13 a. pirmos pusės Sicilijos mokyklos atstovo Iacopo da Lentini kūryba, patyrusia provansalų poezijoje trubadūrų plėtoto kanconos žanro įtaką. Klasikinę, kanoninę soneto formą sukūrė Dante ir F. Petrarca. 16–17 a. iš italų poezijos sonetas perėjo į ispanų, prancūzų, portugalų, anglų, vokiečių poeziją ir tapo vienu populiariausių žanrų, kūrėjo meistriškumo ir modernumo ženklu. 17 a. pabaigoje – 18 a. pradžioje Italijoje paplito sonetų vainiko forma. Tai 15 sonetų ciklas, kuriame pirma kiekvieno soneto eilutė pakartoja ankstesnio soneto paskutinę eilutę sudarydama girliandą, paskui visos šios pirmosios eilutės sujungiamos į penkioliktąjį sonetą, arba magistralą, formuojantį ciklo esminę mintį.
Sonetus kūrė garsūs poetai (J. W. Goethe, Ch. Baudelaire’as, A. Mickevičius, W. Wordsworthas, R. M. Rilke ir kiti), prozininkai, menininkai, filosofai (G. Boccaccio, M. de Cervantesas, Michelangelo, M. de Montaigne’is, L. Karsavinas). Pirmieji lietuviškojo soneto autoriai – A. J. Vištelis-Višteliauskas ir V. Kudirka. Sonetus rašė Maironis, V. Mačernis, J. Aistis, V. Mykolaitis-Putinas, Just. Marcinkevičius, A. A. Jonynas, A. Marčėnas ir kiti.
253