sonorizmas

sonorzmas (lot. sonorus – skambus, skardus), komponavimo technika, pagrįsta neapibrėžto aukščio spalviniais skambesiais.

Susiklostymas, bruožai

Sonorizmas atsirado 20 a. antroje pusėje iš romantizmo muzikai būdingos koloristinės harmonijos. Spalvinių skambesių charakteris ir intensyvumas priklauso nuo registro, tempo, ritmo, kaitos staigumo ar nuoseklumo, faktūros formų (klasterių, mikropolifonijos, puantilizmo), jos tirštumo ar skaidrumo. Sonorizmas siejamas su aleatorine, serijine, spektro ir kitomis technikomis. Sonoristinėse kompozicijose kuriami nauji erdvės ir laiko santykiai. Sonorinis laukas nuolat juda – plečiasi, traukiasi, tankėja, retėja, keičia judėjimo kryptį, staiga nutrūksta arba glissando būdu slysta į kitą skambėjimo zoną. Sonorinio lauko judėjimą ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai bei įstrižai reguliuoja pauzės. Tonas, net ir pabrėžtinai kartojamas, netenka savo funkcijos, būdingos tonacinei sistemai. Jis ženklina sonorinio lauko plėtros ribas ir jos intensyvumo laipsnį. Vartojami įvairiausi garso šaltiniai – ne tik žmogaus ar muzikos instrumentų, bet ir konkrečiosios muzikos priemonėmis kuriami tembrai bei triukšmai. Dažna grafinė notacija, įvairūs simboliai, gausu metatekstų.

Žymesni kompozitoriai

Sonorizmo kūrinių sukūrė A. Schönbergas, O. Messiaenas, E. Varèse’as, H. M. Góreckis, W. Lutosławskis, K. Pendereckis, T. Sikorskis, K. Szymanowskis, G. Ligeti, I. Stravinskis, B. Bartókas, E. Denisovas, S. Gubaidulina, A. Schnittke ir kiti.

Sonorizmas Lietuvos muzikoje

Lietuvių muzikoje šia technika kūrė B. V. Kutavičius (Paskutinės pagonių apeigos 1978), O. Balakauskas (Studi sonori 1972), N. Valančiūtė, R. Mažulis, O. Narbutaitė ir kiti.

2898