sovietizãcija (rus. sovet – taryba), totalitarinės komunistinės politinės sistemos išplėtojimas SSRS ir šiai sistemai būdingų aspektų primetimas nuo SSRS priklausomoms šalims. Svarbiausias bruožas – valstybės partinių institutų įgyvendinamos visuomenės, daugeliu aspektų ir pavienio asmens gyvenimo, kontrolės įvedimas ir įtvirtinimas. Valstybė siekė prižiūrėti ne tik politinį, bet ir ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Terminas kilo iš sutrumpinto rusiško SSRS (Sovetskij Sojuz) pavadinimo, mokslinėje literatūroje jį pirmasis pavartojo ir 20 a. 8 dešimtmetyje išpopuliarino rusų sociologas ir filosofas A. Zinovjevas. Vėliau ši sąvoka dažnai vartota Vakarų šalyse.
Sovietizacija didesniu mastu prasidėjo SSRS pasibaigus pilietiniam karui, itin sustiprėjo J. Stalinui tapus vienvaldžiu šalies lyderiu (stalinizmas). Nauja banga kilo pasibaigus II pasauliniam karui, šis procesas apėmė SSRS okupuotas ir jos įtakoje atsidūrusias šalis. SSRS vykusi sovietizacija ir jos atkartojimas kitose valstybėse turėjo daug bendrų bruožų. Skiriamos visoms šalims būdingos sovietizacijos 3 pakopos. Per pirmąją pakopą kiekvienos šalies politinė sistema buvo pertvarkoma taikant autoritarinį valdymo modelį. Visose sovietinio tipo valstybėse dauguma demokratinių procedūrų (pvz., visuotinė rinkimų teisė) formaliai išliko, bet visur buvo įtvirtinta vienpartinė sistema. Šiam procesui mėginę priešintis politikai ar visuomens veikėjai būdavo naikinami fiziškai, izoliuojami (uždaromi į koncentracijos stovyklas, arba lagerius, ir kalėjimus), ištremiami arba priverčiami emigruoti. Per antrąją sovetizacijos pakopą apribota privati nuosavybė. Jos pagrindu veikiantys ekonomiškai aktyvūs individai t. p. buvo fiziškai naikinami arba izoliuojami, pramonė privaloma tvarka buvo nacionalizuojama, žemės ūkis kolektyvizuojamas (kolektyvizacija). Privačios nuosavybės apribojimų mastas buvo skirtingas tiek nuo SSRS priklausomose valstybėse, tiek ir pačioje SSRS; tai priklausė daugiausia nuo gamtos sąlygų ir vietos tradicijų. Per trečiąją sovietizacijos pakopą siekta formuoti naują vertybių sistemą, kad jos pagrindu kurtųsi naujo tipo asmenybė – vadinamasis komunizmo statytojas. Toks žmogus turėjo būti ugdomas visą savo gyvenimą. Šį uždavinį turėjo spręsti atitinkamos šalies komunistų partija, šios partijos satelitinės organizacijos (pionierių, komjaunimo, profsąjungų ir kitos), už tai buvo atsakingi ir ūkiniai bei administraciniai intitutai. Šiam reikalui visose didesnėse civilinėse ir karinėse institucijose būdavo viršininko pavaduotojas politiniams reikalams.
Kovoti su tokios politikos ideologiniais priešais padėdavo Valstybės saugumo komitetas (KGB; vėlyvuoju sovietmečio laikotarpiu ši kova tapo svarbiausiu šios organizacijos uždaviniu). Kuriant naujo (sovietinio) tipo asmenybę svarbiausia buvo įvesti žiniasklaidos kontrolę, sunaikinti komunistinės ideologijos svarbiausią konkurentą – religiją (bet kurią) ir įtvirtinti ateistinę pasaulėžiūrą. Religinio gyvenimo apribojimai priklausė nuo vietos tradicijų ir konfesijos pobūdžio (pvz., baptistai, sekmininkai laikyti socializmo priešais, daug kitų tikėjimų vertinti ne taip griežtai). Naujo tipo asmenybę padėjo kurti ir mokslo bei meno kontrolė. Visų specialybių studentams buvo privalomos marksizmo-leninizmo ideologijos studijos (SSKP istorija, dialektinis ir istorinis materializmas, mokslinis ateizmas ir mokslinis komunizmas, politinė ekonomija). Mokslininkai privalėjo laikyti vadinamojo mokslinio komunizmo (t. y. marksizmo-leninizmo pasaulėžiūros pagrindų) kandidatinio minimumo egzaminą. Socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimai leisti tik laikantis (bent formaliai) marksistinės-lenininės metodologijos. Mene vienintelė galima kryptis buvo socialistinis realizmas.
Unifikuotai vertybių sistemai reikėjo bendros kalbos, todėl siekta kelti rusų kalbos statusą. Sovietų Sąjungoje rūpinimasis rusų kalbos statusu virto rusifikacija, jos rezultatai buvo nevienodi, priklausė nuo vietos tradicijų tvarumo ir vietos elito susitelkimo, pvz., Pavolgio tautos ir didžioji dalis baltarusių buvo surusinti, Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje rusifikacija inspiravo nacionalinių kultūrų priešinimosi tendencijas.
Naujo žmogaus formavimas buvo sovietizacijos sunkiausia užduotis, ji liko iki galo neįgyvendinta, nors 21 a. pradžioje dalis politologų ir sociologų pripažįsta, kad savotiško asmenybės tipo – sovietinio žmogaus – pagrindai buvo sukurti. Sovietizacijos kritikai jį dažnai vadina homo sovieticus ir pabrėžia negatyvius tokios asmenybės bruožus – abejingumą savo darbo rezultatams, visuomeninės nuosavybės negerbimą, iniciatyvos stoką, nuolankų požiūrį į bet kokius vyriausybės sprendimus ir kita. Dažnai manoma, kad komunistinių režimų sukurtas vertybinis paveldas yra posovietinių visuomenių ir jų kuriamų politinių ir ekonominių sistemų nebrandumo, pilietinės visuomenės nesusiformavimo viena svarbiausių priežasčių.
Apie Lietuvos sovietizaciją Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas.