Sovietų Sąjungos komunistų partija

Soviẽtų Sjungos komunstų pártija, SSKP (rus. Kommunističeskaja partija Sovetskogo Sojuza, KPSS), 1898–1917 03 Rùsijos socialdemokrãtų darbiniñkų pártija, RSDDP (Rossijskaja social-demokratičeskaja rabočiaja partija), 1917 03–1918 03 Rùsijos socialdemokrãtų darbiniñkų pártija (bolševkų), RSDDP(b) (Rossijskaja social-demokratičeskaja rabočiaja partija (bolševikov)), 1918 03–1925 12 Rùsijos komunstų pártija (bolševkų), RKP(b) (Rossijskaja kommunističeskaja partija (bolševikov), 1925 12–1952 10 Visasąjungnė komunstų pártija (bolševkų), VKP(b) (Vsesojuznaja kommunističeskaja partija (bolševikov), politinė partija, kurios ideologija buvo grindžiama K. Marxo ir V. Lenino idėjomis (marksizmas-leninizmas).

Įkurta 1898, jau 1903 joje išsiskyrė dvi frakcijos: V. Lenino vadovaujami bolševikai ir menševikai. Nuo 1912 bolševikai veikė savarankiškai, 1917 03 ir formaliai tapo savarankiška partija. Po 1917 Rusijos Vasario revoliucijos bolševikų partija (jai tuo metu priklausė apie 70 000 narių) veikė legaliai, skelbdama pirmiausia antikarinius šūkius pamažu didino įtaką kareiviams, t. p. darbininkams, paveiktiems karo sukeltos ekonominės suirutės, valstiečiams žadėdama žemę 1917 11 06–07 įvykdė Spalio perversmą. Sukūrę savo ginkluotąsias pajėgas (Raudonąją armiją), sumaniai pasirinkę strategiją ir naudodami vadinamąjį raudonąjį terorą bolševikai pasiekė pergalę Rusijos pilietiniame kare (1917–22), RKP(b) tapo valdančiąja, o netrukus ir vienintele Rusijos partija. VIII suvažiavime (1919 03) priimta nauja RKP(b) programa vadinamajam pereinamajam iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiui numatė įvesti planinę ekonomiką, įvykdyti industrializaciją, žemės ūkio kolektyvizaciją ir kita. 1919 03 įkūrusi Komunistų internacionalą RKP(b) kontroliavo ir tarptautinį komunistinį judėjimą.

Kariniam komunizmui dar labiau suardžius ūkį ir sukėlus visuomenės nepasitenkinimą 1921 bolševikai kuriam laikui iš dalies grįžo prie rinkos ekonomikos (Naujoji ekonominė politika). Karine jėga sovietų santvarką įtvirtinus beveik visose buvusios Rusijos imperijos teritorijoje susikūrusiose respublikose 1922 12 sukurta Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, formaliai atstovaujamoji, faktiškai centralizuota autoritarinė valstybė: visus svarbiausius valstybės vidaus ir užsienio politikos klausimus sprendė partijos centrinės institucijos – Centro komitetas ir jo politinis biuras. Po V. Lenino mirties (1924) nurungęs politinius varžovus (L. Trockį, L. Kamenevą, G. Zinovjevą ir kitus) vadovavimą partijai, o kartu ir valstybei, perėmė J. Stalinas. Jam vadovaujant (stalinizmas) SSRS tapo totalitarine valstybe, pasitelkiant itin didelį prievartos aparatą buvo represijuojami įvairių visuomenės sluoksnių atstovai (t. p. ir pačios partijos nariai; Didysis valymas, GULAG, lageriai), kuriamas J. Stalino asmens kultas.

Lenino įpėdiniai: (iš kairės) Josifas Stalinas, Aleksejus Rykovas, Levas Kamenevas ir Grigorijus Zinovjevas (apie 1925)

Po J. Stalino mirties (1953) partijos Centro komiteto I sekretoriumi tapęs N. Chruščiovas pradėjo SSRS destalinizaciją ir dalinę liberalizaciją, SSKP XX suvažiavime (1956) pasmerkė J. Stalino asmens kultą (atšilimas). Partijos XXII suvažiavime (1961) paskelbta, kad socialistinė visuomenė SSRS jau esanti sukurta, priimta komunistinės visuomenės kūrimo programa. N. Chruščiovas, kuriam valdant be perstojo vykdytos įvairios chaotiškos reformos, 1964 buvo atleistas iš pareigų (formaliai – dėl sveikatos būklės).

1964–82 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi ir faktiniu SSRS vadovu buvo L. Brežnevas. Jo vadovavimo laikotarpiu, kuris vėliau pavadintas stagnacijos laikotarpiu, destalinizacijos procesas buvo sustabdytas, neefektyviai plėtojant ūkį ir neatlaikant ginklavimosi varžybų su Vakarais, nuo 8 dešimtmečio brendo ekonominė krizė.

Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto nariai (iš kairės į dešinę): M. Gorbačiovas, A. Gromyko, N. Tichonovas, L. Brežnevas, M. Suslovas, K. Černenko, J. Andropovas, B. Ponomariovas (Maskva, 1981 05 09)

Vėlesni SSKP vadovai – J. Andropovas (1982–84) ir K. Černenko (1984–85) – rimtesnių reformų neįvykdė. 1985 03 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi išrinktas M. Gorbačiovas inicijavo tam tikrų ekonominių, socialinių ir politinių reformų programą (pertvarka) ir vadinamąjį viešumą, bet įveikti ekonominės krizės jam nepavyko, o liberalėjant komunistiniam režimui SSKP, kuriai 1989 01 priklausė apie 19,5 mln. žmonių, įtaka mažėjo. 1990 03 SSKP Centro komiteto plenume priimta programa numatė sukurti daugiapartinę politinę sistemą, rinkos ūkį, numatė galimybę gyvuoti įvairioms nuosavybės formoms. Panaikintas 1977 SSRS konstitucijos straipsnis, garantuojantis SSKP vadovavimą visai valstybei.

Dalis konservatyvių partijos veikėjų, siekiančių išlaikyti politinę valdžią, išsaugoti SSRS ir užgniaužti liberalias tendencijas, 1991 08 įvykdė Rugpjūčio pučą. Šis perversmas žlugo, bet M. Gorbačiovas atsistatydino iš generalinio sekretoriaus pareigų, 1991 08 23 SSKP veikla sustabdyta, po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 11 06 ji uždrausta (netrukus, pasirašius Belovežo susitarimą, žlugo ir partijos sukurta valstybė – SSRS). SSKP tradicijų tęsėja skelbiasi nuo 1993 veikianti Rusijos Federacijos komunistų partija.

1940 10–1991 SSKP (iki 1952 VKP(b)) sudėtinė dalis buvo ir Lietuvos komunistų partija. Veikdama srities organizacijos teisėmis ji klusniai vykdė partijos vadovybės direktyvas: Lietuvą sovietino, socialistiškai pertvarkė jos ūkį, įvykdė žemės ūkio kolektyvizaciją ir kita. 1989 pabaigoje dauguma Lietuvos komunistų partijos narių atsiskyrė nuo SSKP, kiti nariai (vadinamoji SSKP platforma) priešinosi Lietuvos nepriklausomybei.

L: S. Grybkauskas Sovietinis „generalgubernatorius“: Komunistų partijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikose Vilnius 2016.