spalvõs laũko tapýba, abstrakčiosios tapybos stilius, potapybinės abstrakcijos atmaina. Susiklostė Jungtinėse Amerikos Valstijose 5 dešimtmetyje abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų kūryboje (labiausiai M. Rothko, C. Stillio, R. Motherwellio). Spalvos lauko tapybai įtakos turėjo H. Matisse’o, J. Miró tapybos idėjos. Terminą sukūrė ir teorinius principus suformulavo meno kritikas C. Greenbergas.
Spalvos lauko tapybos atstovai sureikšmino spalvos ekspresiją, akcentavo paveikslo plokštumos ir paviršiaus kuriamą vizualinį poveikį, atsisakė nuorodų į tikrovę, manipuliavo pačios tapybos priemonėmis ir galimybėmis; jų kūriniuose poveikį daro spalvinių plotų deriniai ir susiliejimai, fizinės paveikslo savybės (formatas, jo dydis, drobės tekstūra). Abstrakčiųjų ekspresionistų įtvirtintai gestiškai tapymo manierai spalvos lauko tapybos atstovai priešino precizišką atlikimą: dažniausiai tapė akriliniais dažais plonu sluoksniu arba dažus įtrindami į drobę (vadinamojo dėmėjimo būdas), dažus purškė ar sluoksniavo mechaniniais įrankiais. Paveiksluose vyrauja geometrinės formos, juostų, dryžių, raidžių pavidalai (kartais supaprastintų peizažinių motyvų asociacijos), būdinga prislopinti toniniai kontrastai, leidžiantys manipuliuoti spalva, sukurti meditatyvią nuotaiką.
spalvos lauko tapybos atstovė H. Frankenthaler kūrybos procese
Žymiausi atstovai: J. Albersas, J. Brooksas (1906–92), H. Frankenthaler, E. Kelly, M. Louisas, B. Newmanas, K. Nolandas, J. Olitski, L. Poonsas, A. Reinhardtas, F. Stella ir kiti. Spalvos lauko tapyba turėjo įtakos kitoms potapybinės abstrakcijos atmainoms (griežtosios formos tapybai, lyrinei abstrakcijai), minimalizmui, popartui.
2648