spaudõs láisvė, asmens teisė laisvai ieškoti, gauti, skleisti informaciją ir idėjas spaudos ir kitomis informavimo priemonėmis, steigti spaudos ir kitas informavimo priemones. Viena pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių.

Samprata

Demokratinėse šalyse spaudos laisvė ribojama tik įstatymu, siekiant apginti žmogaus sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, t. p. valstybės konstitucinę santvarką, nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą. Asmuo turi teisę įstatymo nustatyta tvarka steigti laikraščius, žurnalus, radijo ir televizijos stotis ir kitas visuomenės informavimo priemones; jų cenzūra yra draudžiama. Valstybės institucijos ir privačios struktūros negali kištis į informavimo priemonių veiklą, riboti teisės užsiimti žurnalistine veikla. Spaudos laisvė yra vienas pagrindinių valstybės demokratiškumo kriterijų. Spaudos laisvė nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižimu ir dezinformacija. Valstybių konstitucijose gali būti nustatyti spaudos laisvės laikini ribojimai įvedus karo ar nepaprastąją padėtį.

Istorija

1695 Anglijoje panaikinta cenzūra ir išankstiniai leidimai leisti laikraščius, bet buvo griežtai baudžiami vyriausybę ir Bažnyčią kritikavę leidėjai ir žurnalistai. Pirmas rašytinis spaudos laisvę reglamentuojantis teisinis dokumentas – Spaudos laisvės aktas – priimtas 1766 Švedijoje; jis buvo traktuojamas kaip konstitucinis. Prancūzijos revoliucija turėjo daug įtakos, kad 1789 būtų priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, teigianti, jog kiekvienas pilietis gali laisvai kalbėti, rašyti ir spausdinti su sąlyga, kad turės atsakyti už piktnaudžiavimą šia laisve. 1791 Jungtinėse Amerikos Valstijose įsigaliojo Teisių bilis, konstitucijos pataisos, viena jų skelbė, kad Kongresas negali priimti įstatymo, apribojančio žodžio ir spaudos laisvę.

Spaudos laisvės aktas (1766, priimtas Švedijoje)

19 amžiuje spaudos laisvės pagrindinius principus skelbė daugelio Europos šalių konstitucijos, bet dėl įvairių perversmų ir karų prielaidos spaudos laisvei įsigalėti atsirado tik po I pasaulinio karo. Tarp I ir II pasaulinių karų daugelyje Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių egzistavo įstatymais ir valstybine praktika garantuota spaudos laisvė, Ispanijoje, Portugalijoje, Vidurio Europos, Baltijos šalyse spaudos laisvė buvo smarkiai apribota, SSRS, Vokietijoje, Italijoje jos faktiškai nebuvo. 1950 Europos Taryba priėmė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, garantuojančią ir spaudos laisvę. Po II pasaulinio karo spaudos laisvė buvo labiausiai suvaržyta komunistinio bloko šalyse, t. p. Ispanijoje F. Franco diktatūros metais (1936–75), Graikijoje (1967–74).

1988–90 žlugus komunistiniams režimams Rytų Europos šalyse susiformavo laisva demokratinė spauda. Tarptautinės nevyriausybinės organizacijos Reporteriai be sienų (Reporters Sans Frontières), Laisvės namai (Freedom House) ir kitos analizuoja spaudos laisvės būklę pasaulyje (žurnalistų persekiojimą, spaudos priemonių nepriklausomybę ir kita), teikia ataskaitas įvairių šalių vyriausybėms. 2021 didžiausias spaudos laisvės indeksas buvo Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Kosta Rikoje, mažiausias – Eritrėjoje, Šiaurės Korėjoje, Turkmėnijoje, Kinijoje, Džibutyje, Vietname; Lietuva pagal šį indeksą užėmė 28, Estija – 15, Latvija – 22, Lenkija – 64, Rusija – 150, Baltarusija – 158 vietą.

Spaudos laisvė Lietuvoje

Lietuvoje spaudos laisvę skelbė laikinosios (1918, 1920) ir nuolatinės (1922, 1928, 1938) Konstitucijos. 1919 priimtas Lietuvos Valstybės Spaudos įstatymas atitiko demokratinių šalių spaudos įstatymų standartus ir garantavo spaudos laisvę. Po 1926 gruodžio 17 valstybinio perversmo spaudos laisvė pradėta riboti. 1935 Spaudos įstatymu įvesta cenzūra, apribota galimybė steigti naujus laikraščius, gauti informaciją iš valdžios institucijų. SSRS metais spaudos laisvės nebuvo, tik komunistų partija turėjo galimybę leisti laikraščius, žurnalus, steigti radijo ir televizijos stotis. Atskiros žinybos, kūrybinės sąjungos spaudiniams leisti turėjo gauti Lietuvos komunistų partijos centro komiteto leidimą. Glavlitas cenzūravo leidinius, Lietuvos komunistų partijos centro komiteto paskirti spaudos, radijo ir televizijos redaktoriai vykdė politinės ir ideologinės priežiūros funkciją. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje spaudos laisvę garantavo dar 1990 02 09 priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. Spaudos laisvės įgyvendinimą užtikrina Konstitucija (1992), joje įtvirtintas cenzūros draudimas, t. p. nustatytas draudimas valstybei, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms, kitoms institucijoms ar asmenims monopolizuoti visuomenės informavimo priemones. Spaudos laisvę įtvirtino 1996 priimtas Visuomenės informavimo įstatymas.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką