specialióji mokyklà, uždaro tipo mokymo ir auklėjimo įstaiga nepilnamečiams, kurie piktybiškai ir nuolat pažeidinėja viešojo elgesio taisykles arba yra padarę visuomenei pavojingų veikų, bet nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl per jauno amžiaus ar netikslingumo jiems taikyti baudžiamąją bausmę. Specialiosios mokyklos paskirtis – garantuoti vaikui kokybišką ugdymą ir laikinąją globą (rūpybą), teikti socialinę, pedagoginę, psichologinę, specialiąją pedagoginę, informacinę arba kitą pagalbą, kuri padėtų pasiekti teigiamų jo elgesio pokyčių, ugdytų vertybines nuostatas ir socialinius įgūdžius, padedančius tapti doru, savarankišku, atsakingu žmogumi, bei parengtų jį savarankiškai gyventi visuomenėje.
LIETUVOJE 1900 Vėliučionių dvare atidaryta pataisos darbų kolonija, į kurią buvo perkeliami 10–16 metų berniukai iš Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijų. 1918–1940 veikė auklėjimo ir drausmės įstaigos, į kurias buvo siunčiami 10–17 metų nepilnamečiai nusikaltėliai ir laikomi ne ilgiau kaip iki 21 m. amžiaus. Specialioji mokykla berniukams veikė Kalnaberžėje (įkurta 1925), Jurdaičiuose (įkurta 1931), mergaitėms – Krakių vienuolyne (įkurta 1926). Jų auklėtiniai dirbo (8–9 h per parą, daugiausia žemės ūkio darbus), buvo mokomi amato (batsiuvio, kalvio, mūrininko, staliaus, siuvėjo); bendruoju lavinimu buvo mažai rūpinamasi. SSRS okupacijos metais veikė (atskirai berniukams ir mergaitėms) 3 tipų specialiosios mokyklos (specialiosios bendrojo lavinimo mokyklos 11–14 metų nepilnamečiams, specialiosios pagalbinės mokyklos 12–16 metų protiškai atsilikusiems nepilnamečiams, specialiosios profesinės technikos mokyklos 14–18 metų nepilnamečiams). Sprendimą siųsti nepilnametį į specialiąją mokyklą priimdavo rajono (miesto) nepilnamečių reikalų komisija arba liaudies teismas. Mokymas ir auklėjimas šiose mokyklose buvo derinamas su auklėtinių gamybiniu darbu, specialiojoje pagalbinėje mokykloje auklėtiniai buvo gydomi.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę dauguma specialiųjų mokyklų buvo pertvarkyta į specialiuosius vaikų globos namus, 1995 – į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, 2008 – į vaikų socializacijos centrus, priklausančius Švietimo ir mokslo ministerijai. Socializacijos centre vaikams teikiamas pagrindinis ir vidurinis išsilavinimas, ikiprofesinis mokymas, vykdoma kultūrinė, meninė, pažintinė, kūrybinė, sportinė, praktinė, socialinė veikla. Į socializacijos centrą vaikas atiduodamas iki 3 metų (arba iki jam sukaks 18 metų) pagal Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo (2007, įsigaliojo 2008, nauja redakcija 2011) taikomą vidutinės priežiūros formą. Vaikas gali būti siunčiamas sukakęs 14 metų arba nesukakęs 14 metų (kai jo elgesys kelia realų pavojų kitų žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui). Vidutinė priežiūros priemonė skiriama vaikui, kuris padarė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčią veiką (bet jam nebuvo sukakęs baudžiamosios atsakomybės amžius), nuolat daro administracinius teisės pažeidimus (bet administracinė nuobauda jam nebuvo paskirta), kuriam pritaikius minimalios priežiūros priemones nebuvo pasiekta teigiamų jo elgesio pokyčių arba kai jam skiriama auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į auklėjimo specialiąją įstaigą.