specialióji vidurnė mokyklà, vidurinė mokykla, rengianti tam tikros srities specialistus.
Specialiosios vidurinės mokyklos pasaulyje
Tokios mokyklos pradėtos steigti 18 a. Europoje.
Specialiųjų vidurinių mokyklų sistema įvairiose šalyse skiriasi. Prancūzijoje specialiosios vidurinės mokyklos pagrindinis tipas yra techninis licėjus, rengiantis bakalauro laipsnio technikus, turinčius teisę studijuoti aukštojoje mokykloje. Jungtinėse Amerikos Valstijose specialioji vidurinė mokykla yra žemesnysis koledžas, į kurį priimami baigusieji žemesnės vidurinės mokyklos pakopą (16 metų jaunuoliai) arba vidurinės mokyklos 12 klasių. Kai kurios bendrovės turi technikos institutų, kuriuose rengia tam tikros srities specialistus.
Specialiosios vidurinės mokyklos Lietuvoje
Lietuvoje specialiosios vidurinės mokyklos pradėtos steigti 20 a. 3 dešimtmetyje. 1930 buvo 13 (2400 moksleivių), 1944 – 44 specialiosios vidurinės mokyklos (4000 moksleivių).
Po Antrojo pasaulinio karo SSRS okupavus šalį įvesta sovietinė švietimo sistema. 1945 pradėta kurti neakivaizdiniai, 1954 – vakariniai specialiųjų vidurinių mokyklų skyriai. Veikė specialiųjų vidurinių mokyklų 2 pagrindiniai tipai: technikumai (pramonės, statybos, transporto ir ryšių, žemės ūkio, ekonomikos, kooperatiniai) ir mokyklos (kultūros mokyklos, muzikos mokyklos, pedagoginės mokyklos, medicinos mokyklos, rengiančios vidurinės grandies medikus – akušeres, dantų technikus, farmacininkus, felčerius, medicinos seseris). Prie specialiųjų vidurinių mokyklų būdavo priskiriamos ir vidurinės meno mokyklos. Į specialiasias vidurines mokyklas buvo priimami baigusieji vidurinę arba aštuonmetę mokyklą (nuo 1987 devynmetę mokyklą) ir išlaikę 2–3 konkursinius egzaminus. Dauguma moksleivių būdavo aprūpinami bendrabučiais, 74 % gaudavo stipendiją. Mokslas truko 2–3 metus, baigusiems aštuonmetę (arba devynmetę) mokyklą – 3–4 metus (vakariniuose ir neakivaizdiniuose skyriuose metais ilgiau). Mokslo metus sudarė 2 semestrai, po jų buvo laikomi egzaminai. Pagrindinės mokymo formos: pamokos, paskaitos (vyresniuose kursuose, per neakivaizdininkų sesijas), laboratoriniai darbai, mokomoji gamybinė praktika, kursiniai ir diplominiai darbai. Baigusieji specialiąją vidurinę mokyklą gaudavo diplomą ir galėjo stoti į aukštosios mokyklos neakivaizdinį arba vakarinį skyrių, gavę diplomą su pagyrimu arba padirbę 3 metus – dieninį.
1986 buvo 66 specialiosios vidurinės mokyklos ir 3 vidurinės meno mokyklos (Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Kauno Juozo Naujalio, Klaipėdos Eduardo Balsio). Specialiosiose vidurinėse mokyklose ir vidurinėse meno mokyklose 1986 mokėsi 61 000 mokinių (46 000 dieniniame, 4000 vakariniame, 11 000 neakivaizdiniame skyriuje). 42 specialiosios vidurinės mokyklos priklausė Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai, 2 – Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungai, 2 (Geležinkelio transporto Vilniuje ir Jūreivystės mokykla Klaipėdoje) – SSRS sąjunginėms žinyboms.
1945–1985 specialiosios vidurinės mokyklos parengė 396 500 specialistų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 specialiosios vidurinės mokyklos panaikintos, vietoj jų įsteigtos aukštesniosios mokyklos, vidurinės meno mokyklos 1999 pertvarkytos į gimnazijas. Įstojusiesiems mokytis į technikumus iki 1991 aukštesniosiose mokyklose buvo sudaroma galimybė baigti specialiojo vidurinio mokymo programas. Baigus mokyklą jiems buvo išduodamas aukštesniosios mokyklos diplomas, pažymintis įgytą specialųjį vidurinį išsilavinimą. Aukštesniosios mokyklos diplomas pakeitė ankstesnį šalyje egzistavusį vienodo pavyzdžio specialiojo vidurinio mokslo diplomą. Šio diplomo priede (iki 1992) buvo įrašomi ir vidurinio lavinimo dalykų vertinimai. 1992–1995 baigusiesiems specialiojo vidurinio mokymo programas buvo išduodami 2 baigimo dokumentai – brandos atestatas ir aukštesniosios mokyklos diplomas.
2000 vietoj aukštesniųjų mokyklų pradėtos steigti kolegijos.