spèktras (lot. spectrum – vaizdas, vaizdinys), akustinis garso kokybės (tembro) ir jo rezonatorių atitikmuo, sustiprinto dažnio juostų visuma spektrogramoje. Garsinių signalų spektras gaunamas J. Fourier analizės metodu (Fourier metodas). Garsų spektrą galima nustatyti specialiais prietaisais – spektro analizatoriais, spektrografais, sonografais. Balsių spektrą sudaro vadinamosios formantės – kelios ryškiai viena nuo kitos atribotos dažnių juostos, kurias lemia rezonatorių forma arba kalbos padargų padėtis. Priešakiniams balsiams būdinga aukšta antroji formantė (F2 ≥ 1500 Hz), užpakaliniams balsiams – žema antroji formantė (F2 ≤ 1000 Hz). Aukštutinio pakilimo balsių pirmoji formantė žema (F1 < 500 Hz), žemutinio pakilimo balsių – aukšta (F1 > 500 Hz). Priebalsių (išskyrus balsinguosius arba sklandžiuosius, kurie šiuo atžvilgiu panašūs į balsius) spektras skiriasi ištisinėmis plačiomis dažnių stiprinimo juostomis, kurios gali būti aukštesnės ar žemesnės, ryškesnės ar blankesnės. Priebalsiams suvokti labai svarbi gretimų balsių pradžios formančių konfigūracija: vieni priebalsiai tas formantes pakreipia vienaip, kiti – kitaip.
LIETUVIŲ kalboje po lūpinių [p], [b], [m] balsio [a] pirmoji ir antroji formantė būna kylanti, po [t], [d], [n] – krintanti, po [k], [g] pirmoji formantė kyla, antroji krinta. Didelį poveikį balsių spektrui lietuvių kalboje daro kietieji ir minkštieji priebalsiai. Po minkštųjų priebalsių užpakalinių balsių antroji formantė būna ištisai aukštesnė arba paaukštėja bent jos pradžia; prieš minkštuosius priebalsius aukštėja visa antroji formantė arba jos pabaiga. Siekiant tiksliai suvokti ir atpažinti kalbą šie balsių formančių pokyčiai daug svarbesni negu pačių priebalsių savybės.
Taikoma kompiuterinė analizė, dažniausiai naudojamasi P. Kasparaičio ir V. Undzėno sistema KALBAME ir olandų P. Boersmos ir D. Weeninko sukurta programa PRAAT.
L: A. Girdenis Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai Vilnius 2003.
905