Špicbergenas

Špcbergenas (Spitsbergen), iki 1969 Vakar Špcbergenas, sala Arkties vandenyne, viena Svalbardo salų. Priklauso Norvegijai. Plotas apie 39 000 km². Apie 2900 gyventojų (2019). Didžiausia ir vienintelė gyvenama Svalbardo sala. Ilgis iš šiaurės į pietus apie 380 km, didžiausias plotis apie 220 kilometrų. Hinlopeno sąsiauris (šiaurės rytuose) skiria Špicbergeną nuo Šiaurės Rytų Žemės, Storfjordeno ir Heleysundeto sąsiauriai (rytuose) – nuo Edgeøyos ir Barentso salų. Vakaruose Špicbergeną skalauja Grenlandijos jūra.

Krantai fjordiniai; didžiausi fjordai: Wijdefjordenas (šiaurėje, ilgis 104 km), Isfjordenas (vakaruose, 88 kilometrai). Špicbergenas susidaręs iš kvarcitų, dolomitų, klinčių, granitų. Paviršius kalnuotas, didžiausias aukštis – 1717 m (Newtono kalnas). Apie 50 % paviršiaus dengia ledynai. Klimatas arktinis. Liepos mėnesio oro vidutinė temperatūra 4–6 °C, sausio – nuo –12 iki –16 °C. Per metus iškrinta 300–400 mm kritulių. Vyrauja tundra. Veisiasi poliarinės lapės, baltieji lokiai, šiauriniai elniai, apie 20 rūšių jūriniai žinduoliai, apie 30 rūšių paukščiai. 6 nacionaliniai parkai (bendras plotas apie 14 000 km², su jūromis apie 25 000 km²). Špicbergeno šiaurės rytinė dalis priklauso Nordausto-Svalbardo gamtos rezervatui (įkurtas 1973). Žvejyba. Turizmas. Yra urano rūdos, akmens anglių telkinių. Didžiausias miestas – Longyearbyenas.

Špicbergenas

Istorija

Špicbergeną 1596 atrado olandų jūrininkas W. Barentsas. 1822 įsikūrė norvegai, bet Špicbergeno nevaldė jokia valstybė. 19 a. iš Špicbergeno buvo rengiamos Šiaurės ekspedicijos.

Pagal 1920 02 09 Špicbergeno traktatą (Svalbardo sutartis, įsigaliojo 1925) Špicbergenas ir Svalbardo salyno kitos salos kaip demilitarizuota teritorija perduota Norvegijai, bet visos 39 (dabar – 41) susitarimo dalyvės įgijo teisę Špicbergene ir jo teritorinėse vandenyse verstis žvejyba, medžiokle, prekyba, kita ūkinė veikla (21 a. pradžioje šia teise naudojasi tik Norvegija ir Rusija, daugiausia kasamos akmens anglys).