špitõlė (lenk. szpital < vok. Spital < lot. hospitium – prieglauda) (Lietuvoje), prieglaudos pobūdžio įstaiga. Špitolės buvo pirmosios Lietuvoje ligoninių tipo įstaigos. Jose buvo globojami ir gydomi paliegę, susenę beturčiai.
Pirmąją špitolę (Šv. Jobo, vėliau Šv. Marijos Magdalenos; buvo 10 lovų ligoniams, vaistinė) apie 1518 Vilniuje įkūrė medicinos daktaras ir kanauninkas Martynas iš Dušnikų (Dušnickis). Maždaug tuo pačiu metu Kaune įsteigta 12 lovų špitolė. 1536 Vilniuje įkurta Švenčiausiosios Trejybės (70 lovų), 1560 – Spaso špitolė. 1635 vienuoliai bonifratrai Vilniuje įsteigė pirmąją špitolę psichikos ligoniams. 1679 Kaune atidaryta špitolė nusigyvenusiems bajorams, 1709 Vilniuje – Šv. Roko, 1723 – Šv. Jokūbo, 1744 – Gailestingųjų seserų, vėliau ir kitos špitolės. 18 a. jas steigė ir žydai. 1792 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 194 špitolės (jose buvo 2159 paliegėliai ir ligoniai), iš jų – 20 Vilniuje.
Už buvimą špitolėje nereikėjo mokėti, nebent turtingesniems psichikos ligoniams. Špitolės būdavo išlaikomos iš lėšų, surenkamų iš gyventojų už naudojimąsi tiltais, keltais, pirtimis, gaunamų iš nekilnojamosios nuosavybės ar turtingų fundatorių.
17–18 a. špitolėms dažniausiai vadovavo medicininio išsilavinimo neturintys dvasininkai, špitolės skurdo ir nusmuko iki elgetyno lygio. 18 a. pabaigoje nuskurdusios Vilniaus špitolės (Šv. Marijos Magdalenos, Švenčiausiosios Trejybės, Spaso ir kitos) sujungtos į Generalinį hospitalį – Šv. Jokūbo ligoninę; tai buvo pirmoji Lietuvoje civilinė ligoninė. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje didesnės špitolės virto ligoninėmis, mažos, veikiančios prie bažnyčių, rūpinosi tik beturčių ir paliegėlių globa.