spòrto sociològija, sociologijos šaka, nagrinėjanti sporto, kaip socialinio reiškinio, struktūrą, funkcijas, raidą ir ryšius su visuomenės politiniu, ekonominiu, socialiniu, dvasiniu gyvenimu. Tyrinėja sporto atsiradimą, funkcionavimo visuomenėje dėsningumus (daugiausia nustatant sporto socialinį vaidmenį), socializacijos procesus, ryšius su kitomis socialinėmis institucijomis. Teoriniu ir metodologiniu požiūriu sporto sociologija susijusi su sporto ir fizinio ugdymo (kūno kultūra) istorija, sporto psichologija ir kitomis mokslo šakomis. Sporto sociologijoje taikomos prancūzų sociologo É. Durkheimo, vokiečių sociologų M. Weberio, K. Marxo sociologijos klasikinės teorijos, taip pat olandų kultūros filosofo J. Huizingos, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologo G. H. Meado, Šveicarijos psichologo J. Piaget, austrų psichologo S. Freudo kultūrinių psichologinių reiškinių (pavyzdžiui, žaidimas, laisvalaikis, varžymasis, agresija) tyrimai. Tarptautinė sporto sociologijos asociacija (įkurta 1965) prie sporto sociologijos tyrimų svarbiausių krypčių priskyrė sporto atsiradimo, raidos, vaidmens ir reikšmės įvairiose visuomenėse, socializacijos į sportą ir per sportą procesų kritinę analizę. Sporto sociologijos tyrimų kryptį kartais formuoja valstybinių ar privačių organizacijų užsakymai, siekis spręsti tam tikras socialines problemas, pavyzdžiui, nagrinėjama sportu reiškiamas nacionalinis tapatumas, sportas, kaip savanoriška, sveikatinimo veikla, žalingų priklausomybių ir nepilnamečių delinkventinio elgesio prevencija, socialinės atskirties mažinimas, sporto renginių socioekonominė nauda. Leidžiami sporto sociologijos moksliniai žurnalai: International Review for the Sociology of Sport (nuo 1966 Londone), Journal of Sport and Social Issues (nuo 1977 Niujorke), Sociology of Sport Journal (nuo 1984 Champaigne), Sport in Society: Cultures, Commerce, Media, Politics (nuo 2004 Londone; 1998–2003 – Culture, Sport, Society).
Kaip šiuolaikinis socialinis reiškinys sportas pradėjo formuotis 18–19 a. Didžiojoje Britanijoje, bet sociologija jį ėmė tirti tik 20 a. pradžioje. Sporto sociologijos terminą 1921 pirmą kartą pavartojo vokiečių rašytojas, sociologas H. Risse veikale Sporto sociologija (Soziologie des Sports). Sporto socialinių problemų sisteminiai tyrimai pradėti plėtoti po II pasaulinio karo. 21 a. pradžioje dažniausiai tiriama lyčių nelygybės problema sporte, futbolo ir sporto kitų šakų sirgalių agresyvi elgsena, su sportu susijusios subkultūros, pavyzdžiui, gatvės krepšinis, Rytų dvikovos porūšiai, parkūras (sportinio tipo veikla, kurios pagrindinis principas – judėjimas, patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir veiksmingiau).
LIETUVOJE 1999–2011 Lietuvos kūno kultūros akademijoje (nuo 2012 Lietuvos sporto universitetas) veikė Kūno kultūros ir sporto socialinių problemų tyrimų laboratorija. Sporto socialines problemas tiria S. Šukys (sporto etinės problemos), A. Tereškinas (sporto ir vyriškumo sąsajos), sporto filosofinių ir antropologinių įžvalgų yra pateikę L. Donskis, G. Mažeikis, T. Sodeika.
2975