Šrividžajà (Sriwijaya), vidurinių amžių valstybė Indonezijos salyne. Susikūrė 7 a. antroje pusėje. Sostinė Palembangas.
Šrividžajos iškilimui įtakos turėjo patogi geografinė padėtis; greta jos ėjo jūrų prekybos keliai iš Indijos į Pietryčių Aziją ir Kiniją. 7 a. pabaigoje–9 a. užkariavo gretimas Sumatros valstybes, Vakarų Javą, Vakarų Kalimantaną, Malakos pusiasalį ir tapo galinga jūrų valstybe. Klestėjo 9 a. antroje pusėje–10 a. valdant Šailendroms.
Šrividžaja buvo ankstyvojo tipo despotinė monarchija su išplėtota vasalinių santykių sistema. Daug pajamų valdovams teikė prekyba (eksportavo auksą, alavą ir kitus metalus), muito mokesčiai. Oficiali kalba – sanskritas. Valstybinė religija – budizmas (Šrividžaja buvo pasaulinis budizmo centras); Javos saloje (Borobudure, Kalasane ir kitur) pastatytos įspūdingos budistinės šventyklos.
Apie 992–apie 1016 Šrividžajos valdovai dėl hegemonijos salyne kariavo su Mataramu ir jį nugalėjo. 1025 pralaimėjusi Čolai Šrividžaja pradėjo silpnėti. 13 a. tajai atėmė iš jos Malakos pusiasalį. 14 a. viduryje Šrividžaja tapo Madžapahito duoklininke. Paskutinės žinios apie ją yra iš 1377.
Šrividžaja buvo pirmoji valstybė, politiškai ir kultūriškai suvienijusi beveik visą salyną, užmezgusi plačius ryšius su Pietryčių Azijos valstybėmis, Kinija, Indija, Artimaisiais ir Viduriniais Rytais.