SSRS–Vokietjos kãras, SSRS ir Rusijos istoriografijoje Didỹsis Tėvỹnės kãras, 1941–45 vykusi Antrojo pasaulinio karo dalis. Skirstomas į 3 laikotarpius: pradinį (Vokietijos strateginės inciatyvos), esminio persilaužimo ir Vokietijos pralaimėjimo.
Pasirengimas karui
1939 sudaręs Molotovo–Ribbentropo paktą A. Hitleris sovietinį režimą vis dėlto laikė ideologiškai priešišku, nenuspėjamu, siekė užvaldyti Rytų gyvybinę erdvę ir SSRS ūkio išteklius. Karą jis ketino pradėti nukariavęs Europos valstybes. 1940 SSRS okupavus Baltijos valstybes ir Besarabiją (priartėjo prie Rumunijos naftos verslovių) bei rengiantis smūgiams Vokietijai A. Hitleris nusprendė žaibišku karu pašalinti kylantį pavojų ir garantuoti nacių Vokietijos saugų užnugarį kare su Didžiąja Britanija. Tikėtina J. Staliną manius, jog tarp savęs kariaudamos Vakarų valstybės nusilps ir nebegalės priešintis SSRS. Nuo 20 a. pabaigos kai kurie istorikai mano, kad SSRS 1941 07 pati rengėsi pradėti karą su Vokietija. 1940 12 Vokietijoje buvo parengtas SSRS puolimo Barbarosos planas. Jam vykdyti pasitelktos ir kitų Ašies valstybių kariuomenės. Slėpdama kariuomenės telkimo prie SSRS sienų tikslus Vokietija surengė dezinformacijos operaciją aiškindama, kad kariuomenė telkiama pulti Didžiąją Britaniją jos aviacijai nepasiekiamoje zonoje. J. Stalinas neįvertino SSRS žvalgybos pranešimų ir W. L. S. Churchillio perspėjimo, netikėjo, kad nenugalėjusi Didžiosios Britanijos Vokietija puls SSRS. Vis dėlto dalnių priemonių susirėmimui atremti imtasi: vakarų pasienyje pradėti statyti įtvirtinimai (vadinamoji Molotovo linija), 1941 04–05 kariuomenei (daugiausia pasienio karinių apygardų) stiprinti slaptai surengti kariniai mokymai (pašaukta 843 000 atsarginių), 05 13 įsakyta iš vidinių karinių apygardų į vakarus perdislokuoti antrąjį strateginį ešeloną (5 armijas), 06 12 – pasienio kainėms apygardoms pajėgas perdislokuoti arčiau sienos (šiais faktais grindžiama SSRS rengiamo karo versija), nuo 06 19 karinėse jūrų pajėgose paskelbta sustiprinta karinė parengtis. Tik naktį iš 06 21 į 22 pradėtos perduoti direktyvos dėl sustiprintos karinės parengties daugumos junginių nespėjo pasiekti.
1941 06 22 auštant Vokietijos ir kitų Ašies valstybių kariuomenės pradėjo karinius veiksmus (apie Vokietijos ir SSRS kariuomenės junginių, karių skaičių ir ginkluotę rašoma straipsnyje Antrasis pasaulinis karas). Užpoliarėje dislokuota Vokietijos armija Norvegija turėjo užimti Murmanską, Pietryčių Suomijoje kovojo Suomijos kariuomenė, armijų grupė Šiaurė turėjo sumušti SSRS kariuomenę Baltijos šalyse ir užimti Leningradą, stipriausia armijų grupė Centras – apsupus sunaikinti SSRS pajėgas Baltarusijoje ir toliau plėtoti puolimą į Maskvą, armijų grupė Pietūs (jai priklausė ir Rumunijos armija, Vengrijos korpusas) – sumušti SSRS kariuomenę Dešiniakrantėje Ukrainoje ir plėtoti operacijas Kairiakrantėje Ukrainoje. SSRS vakarines sienas gynė Šiaurės, Šiaurės vakarų, Vakarų, Pietvakarių ir Pietų frontai (taip 06 22 pervadintos SSRS pasienio karinės apygardos).
Vokietijos kariuomenė puola SSRS (1941 06 21–24)
Pradinis Vokietijos strateginės iniciatyvos laikotarpis (1941 06 22–1942 11 18)
Vokietijos aviacija pirmiausia smogė SSRS aviacijai ir svarbiausiems kariniams objektams, kariuomenės mechanizuotosios kolonos veržėsi į SSRS gilumą greičiau nei per ankstesnes Europos kampanijas. SSRS kariai tam nebuvo pasirengę (jie buvo mokinami kovoti tik priešo teritorijoje puolant), dėl Didžiojo valymo represijų trūko patyrusių vadų; SSRS kariuomenėje kilo panika (kariai masiškai pasiduodavo į nelaisvę, kol buvo suformuoti specialūs užtveriamieji daliniai, šaudantys besitraukiančiuosius, priešui palikdavo karinę techniką). SSRS karinė vadovybė padarė strateginę klaidą, jau pirmosiomis dienomis rengdama didžiulių nuostolių pareikalavusius kontrsmūgius, tik 06 25 buvo pereita į strateginę gynybą.
1941 06 22 SSRS paskelbta mobilizacija, jos europinėje dalyje įvesta karo padėtis, 06 30 įkurtas Valstybės gynimo komitetas, Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinė. Netikėto užpuolimo ir karinių pralaimėjimų sukrėstas J. Stalinas, iš pradžių nusišalinęs nuo vadovavimo (tik 07 03 viešai kreipėsi į sovietinę liaudį), perėmė aukščiausią valstybinę ir karinę valdžią (pradėjo vadovauti Valstybės gynimo komitetui ir Vyriausiosios kariuomenės vadovybės būstinei; nuo rugpjūčio ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas). 1941 į SSRS gilumą evakuota daugiau kaip 1500 didelių pramonės įmonių. Prasidėjus karui sparčiau formavosi Sąjungininkų koalicija.
Vokietijos kariuomenė užima Minską (1941 06)
Po sėkmingų naciams Alytaus mūšio (06 22–23) ir Raseinių mūšio (06 23–26) Vokietijos armijų grupė Šiaurė 06 26 persikėlė per Dauguvą, užėmė Daugpilį, 07 01 atrėmusi SSRS kariuomenės kontrsmūgį ties Šiauliais – Rygą, 06 29 po atkaklaus pasipriešinimo – Liepoją. Armijų grupės Šiaurė veržimąsi į šiaurės rytus lengvino Baltijos tautų kova su besitraukiančia SSRS kariuomene (Birželio sukilimas), ji verždamasi 07 09 užėmė Ostrovą ir ėmė grėsti Leningradui, sustojo Pietų Estijoje. Armijų grupė Centras 06 24 užėmė Lietuvos sukilėlių kontroliuojamą Vilnių, 06 25 jos tankai pradėjo mūšį tolimose Minsko prieigose (čia ir kituose fronto ruožuose SSRS kariuomenės gynybai kliudė senosios SSRS valstybinės sienos – vadinamosios Stalino gynybinės linijos – demontavimas), 06 28 susijungė su nuo Bresto besiveržiančia tankų grupe. Pirmuosiuose dideliuose Minsko ir Balstogės katiluose (apsuptose grupuotėse) iki 07 08 paimta apie 320 000 SSRS karo belaisvių.
1941 dar svarbūs buvo Smolensko, Umanės, Kijevo, Viazmos, Briansko katilai. Apsuptos grupuotės dažniausiai priešindavosi 1–2 savaites. SSRS kariuomenės Vakarų frontui pralaimėjus Vokietijos kariuomenės armijų grupė Centras, 07 09 priartėjusi prie Vitebsko ir Mogiliavo, susidūrė su Vokietijos žvalgybos nepastebėtu SSRS antruoju strateginiu ešelonu. SSRS kariuomenės Pietvakarių frontas Vakarų Ukrainoje nesėkmingu tankų kontrsmūgiu šiek tiek pristabdė staigų armijų grupės Pietūs veržimąsi Kijevo link. Per pasienio mūšius SSRS kariuomenės Šiaurės vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontai neteko apie 600 000 žmonių (žuvo ir sužeisti), daugiau kaip 11 700 tankų, apie 4000 lėktuvų, apsuptos ir sunaikintos 28 divizijos, Vokietijos kariuomenė – 79 000 žmonių (žuvo ir sužeisti), daugiau kaip 820 lėktuvų, 350 tankų (Rusijos istorikų duomenimis).
Vokietijos kariuomenei nepavyko visiškai sunaikinti SSRS kariuomenės. 07 10 armijų grupė Centras pradėjo Smolensko operaciją, 07 16 užėmė miestą, apsupo tris SSRS armijas, SSRS kariuomenei pradėjus kontrpuolimą perėjo į strateginę gynybą, į rytus nuo Smolensko iki rugsėjo vyko permainingos kovos.
SSRS priešlėktuvinė artilerija gina Maskvą nuo vokiečių antskrydžių (1941 ruduo)
Vokietijos kariuomenės vadovybė reikalavo toliau pulti Maskvą, bet A. Hitleris nutarė pirma sumušti armijų grupės Centras sparnui gresiančią SSRS kariuomenės Kijevo grupuotę, užimti Leningradą. Dalis armijų grupės Centras pajėgų buvo nukreipta į pietus, rugsėjo viduryje jos susijungė su per Dnieprą persikėlusiomis armijų grupės Pietūs pajėgomis, buvo apsupta didžioji dalis Pietvakarių fronto su Kijevo įtvirtintu rajonu – 450 000–660 000 SSRS karių pateko į nelaisvę. Armijų grupė Šiaurė rugpjūčio mėnesį pradėjo Leningrado mūšį, rugsėjį blokavo miestą, Suomijos kariuomenė Karelijos sąsmaukoje priėjo senąją valstybinę sieną, užėmė dalį Karelijos. 09 30 Maskvos mūšį pradėjusi Vokietijos kariuomenė buvo sustabdyta, 12 05 SSRS kariuomenė perėjo į kontrpuolimą. Barbarosos planas žlugo, kariauti žiemą Vokietija buvo nepasirengusi. 1942 01 SSRS karinė vadovybė padarė strateginę klaidą – pervertinusi savo jėgas pradėjo bendrą puolimą, kuris išsekino jos kariuomenę.
1942 pavasarį Vokietijos karinė vadovybė, neturėdama jėgų pulti visu frontu, smogė Pietų kryptimi, užėmusi Baku naftos versloves, Kaukazo ir Žemutinio Pavolgio regionus tikėjosi palaužti SSRS. Gegužę sumušta SSRS kariuomenė Kerčės pusiasalyje (200 000 belaisvių), apsupta Charkovą puolanti (240 000 belaisvių), liepos pradžioje likviduota blokuota Sevastopolio SSRS kariuomenės grupuotė.
1942 08 28 Vokietijos kariuomenė pradėjo puolimą Pietuose, pasiekė Voronežą, užėmė Rytų Donbasą, 07 17 prasidėjo Stalingrado mūšis, armijų grupė A per Rostovą prie Dono ir Kubanę veržėsi į Kaukazą, rugpjūtį buvo sustabdyta Kaukazo perėjose. Pradiniu karo laikotarpiu Vokietijos kariuomenė okupavo SSRS teritoriją, kurioje gyveno 42 % gyventojų, buvo gaminama 1/3 pramonės ir didelė dalis žemės ūkio produkcijos. Pradėjus veikti evakuotoms ir naujoms gamykloms 1942 pabaigoje SSRS karinės produkcijos gamino daugiau negu Vokietija. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) rėmė SSRS ginklais, karine technika ir maisto produktais pagal lendlizo programą. Naciai SSRS įvedė žiaurų okupacinį režimą: buvo vykdomas Holokaustas, persekiojami ir žudomi komunistai, sovietiniai aktyvistai (per šį karą nužudyta 7,4 mln. SSRS civilių gyventojų), į Vokietiją priverčiamiesiems darbams išvaryta 5,3 mln. gyventojų, marinami badu karo belaisviai.
vokiečių artilerija prie Stalingrado (1942)
Esminio persilaužimo laikotarpis (1942 11 19–1943 pabaiga)
vokiečių kariai Rytų fronte (1942 pabaiga–1943 pradžia)
1942 11 19 SSRS kariuomenė pradėjo kontrpuolimą prie Stalingrado, 1943 01 išvadavo Šiaurės Kaukazą, dalį Donbaso, Charkovą (kovo mėnesį vėl prarado), nutraukė Leningrado blokadą. Japonija ir Turkija galutinai atsisakė ketinimų pulti SSRS. Vokietijos kariuomenė, vengdama naujų apsupčių ir taupydama jėgas, ėmėsi vadinamojo fronto lyginimo taktikos – pati pasitraukdavo iš frontuose susidariusių pavojingų iškyšulių. 1943 07 Vokietijos kariuomenė, paskutinį kartą pamėginusi apsupti didelę SSRS kariuomenės grupuotę, pralaimėjo Kursko mūšį. SSRS kariuomenė susigrąžino didžiąją dalį Kairiakrantės Ukrainos, Smolenską ir dalį Rytų Baltarusijos. Traukdamasi Vokietijos kariuomenė griebėsi vadinamosios išdegintos žemės taktikos. A. Hitleris tikėjosi sustabdyti SSRS kariuomenę gynybos linijoje palei Dniepro ir kitas upes, prie vadinamojo Rytų pylimo.
Po Prochorovkos tankų mūšio (1943 07)
SSRS kariuomenė prie Dniepro užėmė keletą placdarmų, 11 06 – Kijevą, toliau plėtojo puolimą Dešiniakrantėje Ukrainoje. Nuo 1943 pabaigos A. Hitleris svarbiausia grėsme laikė laukiamą Sąjungininkų kariuomenės įsiveržimą į Europą, todėl lengviau susitaikydavo su okupuotų SSRS teritorijų praradimu. Dėl brutalaus nacių okupacinio režimo Vokietijos kariuomenės užnugaryje stiprėjo sovietinių partizanų veikla, iš pradžių iš dalies gaivališkaa, vėliau visiškai koordinauojama Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų), NKVD ir karinių struktūrų. Kova su partizanais atitraukė dalį Vokietijos pajėgų, geležinkelio diversijos trukdė jų aprūpinimą. Ypač aktyviai sovietiniai partizanai veikė Baltarusijoje. Iš viso per SSRS–Vokietijos karą veikė daugiau kaip 6000 sovietinių partizanų būrių, juose kovojo daugiau kaip 1 mln. žmonių.
Vokietijos pralaimėjimo laikotarpis (1944 pradžia–1945 05 08)
1944 SSRS kariuomenė, turėdama karių (6,4 mln. prieš 4,9 mln. metų pradžioje), t. p. sunkiosios ginkluotės persvarą, per metus įvairiomis kryptimis sudavė 10 svarbiausių karinių smūgių. Jie nebuvo iš anksto planuojami, rengiami susidarius operatyvinei padėčiai. Per vasarį–kovą susigrąžinta didžioji dalis Dešiniakrantės Ukrainos, prie Ševčenkos Korsūnės apsuptos 9 Vokietijos divizijos. Per sausį–kovą išvaduota Leningrado sritis ir Naugardas. Per kovą–gegužę užimta Odesa ir Krymas. Birželį sumušta Suomijos armija, užimtas Vyborgas ir Petrozavodskas. Per birželį–rugpjūtį vykdant Baltarusijos operaciją visiškai sumušta armijų grupės Centras, atidarius antrąjį frontą Vokietija negalėjo jai padėti ir siųsti rezervų. SSRS kariuomenė pasiekė Vyslą (per Varšuvos sukilimą, nenorėdama padėti sukilėliams, sustojo prie jos), pro susidariusią didelę neginamą spragą giliai įsiveržė į Lietuvą, pasiekė Rytų Prūsijos sieną. Bijodamas, kad kapituliuos Suomija, A. Hitleris įsakė laikyti ilgą fronto liniją Estijoje ir Latvijoje.
Toliau SSRS karinė vadovybė karinius smūgius nukreipė į Pietus (Vakarų istorikų manymu, karui baigiantis bijodamas Sąjungininkų įsiveržimo J. Stalinas pirmiausia nutarė pirmas užimti Pietryčių ir Vidurio Europos valstybes). Per liepą–rugpjūtį užimta visa Vakarų Ukraina. Rugpjūtį per Jasų–Kišiniovo operaciją apsupta 18 Vokietijos divizijų ir Rumunijos kariuomenė. Rumunija, vėliau ir Bulgarija perėjo SSRS pusėn; abiejų valstybių kariuomenės buvo priverstos kariauti su Vokietija. Iš Bulgarijos SSRS kariuomenė įsiveržė į Jugoslaviją ir su jos partizanais užėmė Belgradą. Rugsėjį–spalį per Pabaltijo operaciją užimta Estija (dėl to Suomija rugsėjį kapituliavo ir buvo priversta Vokietijai paskelbti karą), didžioji dalis Latvijos ir beveik visa Lietuva (išskyrus Klaipėdą; operacijoje dalyvavo Šešioliktoji lietuviškoji šaulių divizija).
SSRS pėstininkų ataka (1943–44)
Spalį–gruodį vyko įnirtingi mūšiai Vengrijoje, apsuptas Budapeštas (1945 02 kapituliavo). Vokietijos okupuota Vengrija faktiškai liko paskutinė jos sąjungininkė. Spalį Užpoliarėje SSRS kariuomenė įsiveržė į Šiaurės Suomiją ir Norvegiją. Nuo 1944 pabaigos apsuptiems Vokietijos miestams A. Hitleris suteikdavo tvirtovių statusą, tikėdamasis, kad jos atitrauks dideles SSRS pajėgas ir susilpnins jas. Į Vokietiją įsiveržę SSRS kareiviai elgėsi žiauriai (ypač Rytų Prūsijoje). 1944 pabaigoje–1945 pradžioje Vakaruose vykusi Ardėnų operacija atitraukė daug Vokietijos pajėgų. 1945 01 SSRS kariuomenė per Vyslos–Oderio ir Rytų Prūsijos operaciją užėmė Vakarų Lenkiją, beveik visą Rytų Prūsiją, forsavo Oderį; bijodama flanguose likusių Rytų Pomeranijos ir Silezijos grupuočių kontrsmūgių, SSRS karinė vadovybė puolimą Berlyno kryptimi nutraukė. 1945 02 Jaltos konferencijoje SSRS ir Sąjungininkai susitarė koordinuoti savo karines operacijas. Kovą užimta Rytų Pomeranija ir Silezija, balandį – Rytų Austrija (ir Viena). 04 16 SSRS kariuomenė pradėjo Berlyno operaciją (05 02 Berlynas kapituliavo), 04 25 susitiko su Sąjungininkų kariuomene. 05 06–09 SSRS kariuomenė Čekoslovakijoje įvykdė paskutinę – Prahos operaciją (SSRS karinė ir politinė vadovybė bijojo, kad Čekijos neužimtų ir su Prahos sukilimo sukilėliais nesusijungtų besiartinanti Sąjungininkų kariuomenė). Vokietijai 05 07 pasirašius besąlyginės kapituliacijos aktą su Sąjungininkais, 05 08 su Sąjungininkais ir SSRS, SSRS–Vokietijos karas baigėsi.
Karo nuostoliai
SSRS–Vokietijos karas buvo daugiausia žmonijos istorijoje aukų pareikalavęs karinis konfliktas. Žuvo 27 mln. SSRS piliečių – 8,6 mln. kariškių ir 18,3 mln. civilių (civiliai buvo nužudyti, mirė dėl sunkių nacių okupacinio režimo sąlygų arba žuvo per karo veiksmus, Britannicos enciklopedijos duomenimis, žuvo 11 mln. kariškių ir 7 mln. civilių). Į nelaisvę pateko 5,2 mln. SSRS karių (Vakarų istorikų duomenimis), Rusijos istorikų duomenimis – 4,6 mln., daugiau kaip 2,5 mln. iš jų žuvo. Rusijos istorikų duomenimis, per šį karą žuvo apie 6,8 mln. Vokietijos ir kitų Ašies valstybių karių (iš jų apie 6 mln. vokiečių, su žuvusiais lageriuose po karo), Vokietijoje skelbtais duomenimis, SSRS ir Rytų Europos valstybėse palaidota daugiau kaip 3,2 mln. vokiečių karių. 4,4 mln. Vokietijos ir kitų Ašies valstybių kariuomenių karių pateko į nelaisvę (po 1945 05 09 – dar 1,6 mln.), 580 000 (kai kurių Vakarų istorikų nuomone, apie pusę visų belaisvių) jų žuvo (buvo marinami badu). SSRS sugriauta 1710 miestų ir gyvenviečių, daugiau kaip 70 000 kaimų, po karo jos ekonomika atsigavo daug lėčiau negu Vokietijos.
Per karą 1941 ir 1944–45 Lietuva t. p. buvo karo veiksmų zonoje (apie Lietuvos gyventojų ir ūkio nuostolius Antrasis pasaulinis karas).
L: G. Žukovas Atsiminimai ir apmąstymai 2 tomai Vilnius 1983–84; Velikaja Otečestvennaja voyna (1941–1945): Voyenno‑istoričeskije očerki t. 1–4 Moskva 1998–99; J. Barber, M. Harrison "Patriotic War, 1941–1945" / The Cambridge History of Russia Vol. III: The Twentieth Century / sud. R. G. Suny Cambridge 2006; Ch. T. Bellamy Absolute War: Soviet Russia in the Second World War New York 2007; The Cambridge History of the Second World War 3 vol. Cambridge 2015.
-SSRS ir Vokietijos karas; -Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas; -Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas; -Vokietijos–SSRS karas; -Vokietijos ir SSRS karas; -Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas; -Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karas