stačiatikýbė, ortodòksija (gr. orthodoxia), stačiatikių Bažnyčių doktrina, tikėjimo, moralės, religinių gyvenimo principų ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas. Viena trijų pagrindinių, greta katalikybės ir protestantizmo, krikščionybės krypčių.
Doktrina
Doktriną sudaro krikščionybės svarbiausios tikėjimo tiesos. Jų šaltinis yra Biblija (Senojo Testamento 50 ir Naujojo Testamento 27 knygos) ir Tradicija. Ją sudaro apaštalų mokymas, 7 pirmų Visuotinių Bažnyčios susirinkimų – Nikėjos I susirinkimo (325), Konstantinopolio I susirinkimo (381), Efeso susirinkimo (431), Chalkedono I susirinkimo (451), Chalkedono II susirinkimo (553), Konstantinopolio III susirinkimo (680–681), Nikėjos II susirinkimo (787) – nutarimai, Bažnyčios Tėvų mokymas ir bažnytiniai kanonai.
Tikėjimo tiesos yra išdėstytos Nikėjos‑Konstatinopolio tikėjimo išpažinime (Credo): išpažįstamas vienas Dievas – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia (stačiatikybė, kitaip nei katalikybė, nepripažįsta Filioque, išpažįsta Šventosios Dvasios kilimą iš Tėvo per Sūnų), Jėzus Kristus – mesijas, Viešpats, Dievo Sūnus, gimęs, bet nesukurtas, priėmęs kūną iš Mergelės Marijos (gr. Theotokos – Dievo Gimdytoja), tikima į kūnišką Kristaus prisikėlimą, žengimą į dangų, antrąjį atėjimą ir amžinąjį gyvenimą, vieną šventą visuotinę Bažnyčią, kurios galva yra Jėzus Kristus.
Aukščiausias tikslas yra teozė – mistinis tapimas vienu su Dievu. To siekiama įvairiais slėpiniais. Svarbiausi jų yra 7 sakramentai: Krikštas, Sutvirtinimas (patepimas mira), Atgailos sankramentas, Ligonių patepimas, Eucharistija, Santuoka, Kunigystė (Šventimų sakramentas). Sutvirtinimas suteikiamas po Krikšto (atliekamas tris kartus panardinant į vandenį), jis nuplauna nuodėmes, o patepimas mira suteikia Šventosios Dvasios dovanas.
Liturginė tradicija
Liturginė tradicija (jos pagrindas yra Bizantijos apeigos) siekia apaštalų laikus. Švenčiama Dieviškoji liturgija, kurios yra 3 variantai – Šv. Jokūbo liturgija, Šv. Bazilijaus Didžiojo liturgija (4 a., ji yra sutrumpinta ir šiek tiek pakeista Šv. Jokūbo liturgija) ir Šv. Jono Auksaburnio liturgija (5 a.; sutrumpintas Šv. Bazilijaus Didžiojo liturgijos variantas). Dieviškosios liturgijos vienu formuliarų dar yra Pirmiau pašventintųjų atnašų liturgija. Liturgijos apeigos atliekamos graikų, bažnytine slavų ir tautinėmis kalbomis, apeigose labai svarbus giedojimas (chorinis ir solinis), muzikos instrumentai nenaudojami.
Kalėdų pamaldos Šv. Isakijaus sobore Sankt Peterburge
Istorija
Pirmoji Stačiatikių Bažnyčia atsirado apie 6 a. Bizantijoje. Stačiatikybė labiausiai paplito Balkanuose (Graikijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Juodkalnijoje, Makedonijoje, Rumunijoje ir dalyje Albanijos stačiatikybė yra pagrindinė religija) ir Rytų Europoje (Gagaūzija, Gruzija, Moldavija, Abchazija, Osetija, Rusijos Federacija ir kitose šalys). Lietuvoje veikia Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia.
Skirtumai nuo protestantizmo
Nuo protestantizmo skiriasi, nes pripažįstamas duonos ir vyno perkeitimas į Kristaus Kūną ir Kraują Eucharistijos metu; Komunija teikiama abiem – duonos ir vyno – eucharistiniais pavidalais. Prieš Komuniją praktikuojamas pasninkas, meldžiamasi, atliekama išpažintis. Kitaip nei protestantizme, gerbiami šventieji, pripažįstama jų užtarimo Dievui galia, praktikuojamas relikvijų kultas, bet nepripažįstama šventųjų skulptūrų gerbimas, skaistykla, atlaidai. Itin svarbus yra monasticizmas.
stačiatikė puošia Velykų pyragą (rusų kalba kulič')