Stãcijus, Publijus Papinijus Stacijus (Publius Papinius Statius) apie 40Neapolis 96?, romėnų poetas. Retorikos mokytojo ir poeto sūnus. Su tėvais persikėlė į Romą, buvo grįžęs į Neapolį, bet, spėjama, mirė Romoje. 80–92 rašė svarbiausią kūrinį – epą Tebaida (Thebais 12 knygų). Stacijus pasinaudojo Tebų mito dalimi, kurioje pasakojami įvykiai po karaliaus Edipo pasitraukimo iš sosto. Jo sūnūs Polinikas ir Eteoklis susitarė valdyti pamečiui, burtas lėmė pirmam valdyti Eteokliui, Polinikas išvyko, bet po metų Eteoklis nesutiko atiduoti valdžios. Norėdamas atimti sostą iš brolio, Polinikas pasitelkė kitų kraštų 6 karžygius ir puolė gimtąjį miestą. Kompozicijos požiūriu epas panašus į Vergilijaus Eneidą: galima skirti 2 dalis po 6 knygas, lemiamos kovos aprašytos antrojoje dalyje. Tebaidos tema – ne vieno herojaus likimas, o karas. Čia vaizduojama daugelio vyrų ir moterų paveikslai, pasakojamos jų gyvenimų istorijos. Veiksme dalyvauja dangaus ir požemio pasaulio jėgos. Herojų kalbos atskleidžia subtilius jų vidinio pasaulio vingius ir susiklosčiusių aplinkybių dramatizmą. Privalomas epines formas Stacijus taiko kūrybiškai, derina patetišką monumentalumą ir detalumą. Epo Achileida (Achilleis), skirto senovės graikų mitų herojui Achilui, Stacijus nespėjo baigti. Visą gyvenimą dar rašė eilėraščius draugams ir globėjams (4 knygas išleido pats, penktoji išleista po mirties). Eilėraščių rinkinius Stacijus pavadino Mediena (Silvae), norėdamas pasakyti, kad jie panašūs į netašytų, neapdailintų rąstigalių krūvą, nes daugelis sukurti ekspromtu. Įvairių metrų (hegzametras, vienuolikaskiemenė eilutė, alkajinė strofa, Sapfo strofos) ir temų (panegirika, užuojautos žodžiai, linkėjimai įvairiomis progomis, pastatų ir meno kūrinių aprašymai, kai kurie Stacijaus biografijos momentai) eilėraščiuose vyrauja improvizacija ir fantazija, jiems būdinga sąmojis, gebėjimas netikėtu žvilgsniu pažvelgti į paprasčiausius dalykus.
273