staliniñkas, 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrinės valdžios pareigūnas.

Priklausė rūmų (dvaro) titulinių pareigybių grupei (kaip taurininkas, virtuvininkas, raikytojas ir kiti), kuri vidurinių amžių Europoje buvo suverenaus karaliaus ar kunigaikščio rūmų (dvaro) pareigybių sistemos dalis. Lietuvoje ši pareigybė atsirado šiek tiek vėliau už kitas pagrindines titulines dvaro pareigybes (maršalkos, iždininko, taurininko). Iš pradžių stalininkai rūpinosi didžiojo kunigaikščio maisto sandėliais ir maisto skirstymu, jo dvaro daržais, sodais, tvenkiniais, ūkiui priskirtais kaimais. 16 a. pabaigoje ši pareigybė virto garbės titulu – dignitorija: stalininkas patarnaudavo didžiajam kunigaikščiui prie stalo tik per iškilmingas puotas.

Stalininkais tapdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų sūnūs, pradedantys tarnybą valdovo dvare: tarp 16–18 a. stalininkai buvo Alšėniškių (1540–42 Jonas Alšėniškis Dubrovickis, 1555–56 Simonas Alšėniškis Dubrovickis), Kęsgailų (1545–52 Stanislovas Mikalojaitis Kęsgaila), Chodkevičių (1554–55 Jurgis Aleksandraitis Chodkevičius, 1559–64 Jonas Jeronimaitis Chodkevičius), Dorohostaiskių, Hlebavičių, Radvilų, Sapiegų ir kitų giminių atstovų. 1755–64 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalininkas buvo 1764 Abiejų Tautų Respublikos valdovu išrinktas Stanislovas Augustas Poniatovskis. Pirmasis stalininkas, Albertas Jonaitis Manvydas, paminėtas 1475, paskutinis – J. K. Čartoriskis (1764–1795).

683

2336

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką