štathalteris

štãthalteris (vok. Statthalter), 15–18 a. kai kurių Europos šalių vykdomosios valdžios pareigūnas. Iš pradžių turėjo aukštesnius nei gubernatorius įgaliojimus, faktiškai buvo vicekaraliai – pirmininkavo provincijų parlamentams, skyrė žemesnius pareigūnus, vadovavo vietos kariuomenei. Pareigybę įsteigė Burgundijos kunigaikščiai, turintys daug viena nuo kitos nutolusių valdų (provincijų archipelagą). Provincijoms sukilus prieš Ispanijos valdymą (Nyderlandų nepriklausomybės karas) štathalterį 1568 pradėta rinkti, susivienijusių provincijų bendru štathalteriu tapo Oraniečių dinastijos princas Vilhelmas Oranietis; jo palikuoniai įsitvirtino (1747 – formaliai) kaip šios pareigybės paveldėtojai. Ispanijai atitekusiose provincijose juos ir toliau skyrė karalius. Pareigybė panaikinta Prancūzijos revoliucinei kariuomenei okupavus Austrijos Nyderlandus bei Olandiją ir įkūrus Batavijos respubliką.