stereoskòpinė fotogrãfija, erdvnė fotogrãfija, trimãtė fotogrãfija, žmogaus abiake rega paremta fotografijos rūšis, leidžianti žiūrint į 2 plokščias nuotraukas matyti erdvinį vaizdą (kiekviena akis mato tik jai skirtą vaizdą). Stereoskopinių fotografijų peržiūrai naudojami stereoskopai, specialūs akiniai ir kita, rodant plokščiuose kino arba televizijos ekranuose didesnei žmonių grupei vienu metu naudojami akiniai su poliarizuotais stiklais, anaglifiniai akiniai, taikomas stroboskopinis būdas ir kita; mobiliojo telefono ekrane – specialūs akiniai. Stereoskopinė fotografija taikoma įvairiose mokslo srityse, aerofotografijoje, geografijos, stereometrijos mokymui, vaikų pramogoms ir kitur, stereoskopijos principas taikomas trimačiame kine, televizijoje, virtualios realybės žiūronuose, astronomijoje – atstumui iki dangaus kūnų nustatyti (paralaksas).
Stereoskopiniai fotoaparatai ir žiūrėjimo įrenginiai
Stereoskopinėms nuotraukų poroms fotografuoti naudojami specialiai tam pagaminti aparatai su 2 objektyvais arba specialiu priedu prie 1 objektyvo, vienu metu padarantys to paties vaizdo 2 nuotraukas iš 2 skirtingų taškų, atstumas tarp kurių lygus atstumui tarp žmogaus akių. Galima fotografuoti 2 skirtingais aparatais, sinchronizuotais daryti nuotraukas tuo pačiu metu, arba 1 aparatu darant 2 nuotraukas skirtingu metu iš 2 taškų.
Stereoskopinėms nuotraukoms žiūrėti reikalingas aparatas, kurį naudojant į nuotraukas galima žiūrėti taip, kad 1 vaizdą matytų viena akis, kitą – kita (galima išmokti taip žiūrėti ir be prietaisų). Labiausiai paplitę individualaus žiūrėjimo aparatai yra lęšiniai stereoskopai. Juose įmontuoti prizmės formos lęšiai leidžia neįtempiant regėjimo kiekviena akimi matyti tik jai skirtą vaizdą. 1849 škotų išradėjas D. Brewsteris stereoskopą patobulino – panaudojo prizminius lęšius. 1850 prancūzų optikas ir fotografas Louis Jules’is Duboscqas (1817–86) įsigijo patentą iš D. Brewsterio ir pradėjo masinę stereoskopų gamybą. Apie 1860 naujos konstrukcijos stereoskopą pasiūlė Jungtinių Amerikos Valstijų rašytojas ir gydytojas O. W. Holmesas. 1867 labai išpopuliarėjo Josepho L. Bateso (1806 ar 1807–86) patobulintas lengvas ir patogus Holmeso‑Bateso stereoskopas, jis ilgą laiką buvo pagrindinis prietaisas stereoskopiniams vaizdams žiūrėti. D. Brewsterio ir O. W. Holmeso stereoskopuose nuotraukų korteles reikėjo keisti pačiam. 19 a. buvo sukurta daug stacionarių stalinių, ant grindų statomų stereoskopų modelių, juose nuotraukas (arba skaidres) keitė mechanizmai.
medinis rankinis Holmeso‑Bateso konstrukcijos stereoskopas su Būrų karo stereoskopinėmis nuotraukomis (apie 1900)
imperatoriškojoje panoramoje žiūrovai stebi erdvinius vaizdus (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Augustas Fuhrmannas (1844–1925) sukonstravo ir apie 1890 užpatentavo imperatoriškąją panoramą (dar vadinama kaizerpanorama, fotoplastikonu) – įrenginį stereoskopiniams vaizdams žiūrėti keliolikai arba net keliasdešimčiai žmonių vienu metu (buvo itin populiarios 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje). Imperatoriškojoje panoramoje ratu sustatytos maždaug 25 žiūrėjimo vietos, kurių kiekviena turi stereoskopinius žiūronus, viduje įrengtas sukamasis mechanizmas su sumontuotomis stereoskopinėmis skaidrėmis; šiam mechnizmui pasisukus pasikeičia žiūrovų matomas stereoskopinis vaizdas. 1910 Europoje veikė daugiau kaip 250 A. Fuhrmanno panoramų skyrių. Šiuo metu yra išlikę (veikia nepertraukiamai arba yra rekonstruoti) fotoplastikonai Lenkijoje (nuo 1901 Varšuvoje veikia seniausias toje pačioje vietoje įkurtas fotoplastikonas), Vokietijoje, Nyderlanduose ir kitur.
20 a. 3 dešimtmetyje pradėta naudoti stereoskopinių nuotraukų spausdinimo ir žiūrėjimo būdas anaglifija (1891 užpatentavo prancūzų fizikas ir išradėjas A. L. Ducos du Hauronas, pasiūlęs stereoskopinės poros vaizdus išspausdinti skirtingomis spalvomis, pvz., raudona ir mėlyna, ir tokį vaizdą pavadinęs anaglifu). Anaglifiniam vaizdui žiūrėti reikalingi akiniai, kurių vienas stiklas mėlynas, o kitas – raudonas. Viena akis, žiūrinti pro raudoną filtrą, mato tik jai skirtą mėlynos spalvos, o kita – tik raudonos spalvos vaizdą. Laikui bėgant stereofotonuotraukų formatai kito. Populiariausias 19 a. formatas buvo pritaikytas Holmeso‑Bateso stereoskopams. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje atsirado mažesnio formato stereofotoaparatai. 20 a. viduryje dominavo stereo realist aparatai. 20 a. 4 dešimtmetyje pasirodžius spalvotoms skaidrėms vaizdai pradėti montuoti stačiakampio formos kortelėse (true‑view formatas) arba skritulėliuose (view‑master formatas, skritulėlyje tilpo 7 poros vaizdų), kad aparate nereikėtų keisti atskirų nuotraukų, jiems žiūrėti sukurti kompaktiški plastikiniai aparatai.
bendrovės Mattel pagamintas stereoskopas view-master skritulėliuose sumontuotiems vaizdams žiūrėti ir skritulėliai (20 a. 6 dešimtmetis)
Istorinė raida
1838 Didžiosios Britanijos išradėjas Ch. Wheatstone’as tyrinėdamas abiakę regą pirmasis suformulavo erdvės suvokimo principą ir sukonstravo veidrodinį stereoskopą, kuriuo žiūrėdamas į atitinkamai paruoštus kiekvienai akiai skirtus skirtingus piešinius žmogus gali matyti erdvinį vaizdą.
stereoskopinė fotografija Etono koledžo mokslininkų grupė (1858, išleido Londono stereoskopinės fotografijos bendrovė)
1839 išradus fotografiją sukurta stereoskopinių fotografijų, kai nufotografuojami 2 vaizdai, kurių kiekvienas skirtas 1 akiai ir fiksuoja tai, ką matytų ta akis. Tokios nuotraukos greta viena kitos sudaro stereoskopinę nuotraukų porą – stereoporą. Stereoporos gali būti nuotraukos ant popieriaus arba ant permatomo pagrindo (skaidrės). Šiuo laikotarpiu itin paplito erotinių nuotraukų stereoskopiniai dagerotipai. Stereoskopinė fotografija itin išpopuliarėjo 1851 pirmojoje Pasaulinėje parodoje Londone jam pademonstravus stereoskopą ir nuotraukas Anglijos karalienei Viktorijai. 1856 bendrovė London Stereoscopic Company (įkurta 1854) skelbėsi pagaminusi 10 000 skirtingų stereoskopinių vaizdų.
20 a. stereoskopinės fotografijos vėl išpopuliarėjo: jas darė ir profesionalūs fotografai, ir mėgėjai, daugelyje šalių įsteigta bendrovių, kurios dideliais tiražais leido įvairių vaizdų ciklus, t. p. stereoskopijos klubų, buvo nustatyta tarptautiniai kadrų formato standartai. 21 a. pirmoje pusėje pasaulyje tebėra nemažai stereoskopinės fotografijos entuziastų: veikia stereoskopinės fotografijos mėgėjų klubai, vyksta populiarinimui, tyrimui ir praktiniam pritaikymui skirtos konferencijos.
Raida Lietuvoje
fotografo A. Korzono stereoskopinė fotografija Panerių geležinkelio tunelis (1860 rugpjūtis?)
fotografo A. Korzono stereoskopinė fotografija Didžioji gatvė (apie 1860–61)
Stereoskopiniai vaizdai (įvairių šalių vietovių, marmuro skulptūrų nuotraukos, žmonių tipažai) buvo populiarūs ir Lietuvoje – rengtos jų parodos (1859 Vilniuje parodą surengė R. Bittneris), siūlyta įsigyti, stereoskopų buvo daugelyje privačių namų. 1860 pirmąsias Vilniaus ir jo netolimų apylinkių stereoskopines nuotraukas (Panerių tunelio ir Rokantiškių tilto statybų) padarė stereoskopinės fotografijos pradininku Lietuvoje laikomas A. Korzonas. Manoma, jis nufotografavo apie 20 stereoskopinių vaizdų (žinomos 6 išlikusios fotografijos, saugomos Paryžiuje, Krokuvoje ir Kaune). Daug stereoskopinių Vilniaus nuotraukų 20 a. pradžioje padarė S. F. Fleury, pvz., 1903 Sankt Peterburgo fotografijos draugijos Pirmojoje tarptautinėje fotografijos parodoje eksponavo 50 stereoskopinių Vilniaus vaizdų (žinoma apie 70 S. F. Fleury stereoskopinių nuotraukų).
1900 Tilžės fotografas Robertas Minzloffas (1855–1930) padarė Kuršių nerijos nuotraukų (žinomos 23). 20 a. 3 dešimtmetyje Švietimo ministerija visas pradžios mokyklas aprūpino stereoskopais, Marijampolės mokytojų Liudviko Tono (1884–1969) ir Klemenso Karklio (1897–1959) sukurtomis Lietuvos vaizdų stereonuotraukomis (iš viso 100 skirtingų vaizdų). 20 a. 3–4 dešimtmetyje stereoskopines Lietuvos nuotraukas darė ir platino Prienuose ir Kaune gyvenęs Jokūbas Skrinskis (1883–1963; 40 nuotraukų serija Lietuva – Kaunas), kiti fotografai. 1973–90 fotografas Vytautas Zdanavičius (1927–2014) savo pasigamintais aparatais nufotografavo apie 7000 įvairių Lietuvos vietų spalvotų stereoskopinių skaidrių, daugelyje Lietuvos vietų surengė jų rodymo seansus. V. Zdanavičiaus stereoskopinės skaidrės ir aparatai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve. Menininkas Liudas Parulskis (g. 1971) stereoskopinių nuotraukų paskelbė knygoje Betonas ir barokas: Fotomanipuliacijos (2016).
nežinomo fotografo stereoskopinė fotografija Kaunas. Tiltas per Nemuną, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (dabar Vytauto) ir Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios (apie 1900)
Iki 21 a. pradžios Lietuvoje pagaminta beveik 8000 stereoskopinių vaizdų: 1860–63 – apie 20, 1900–14 – apie 150, 1920–40 – beveik 400, nuo 1970 – daugiau nei 7000; jie saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Šiaulių Aušros, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Žemaičių muziejuje Alka, Prancūzijos, Rusijos, Lenkijos muziejuose, privačiuose rinkiniuose Lietuvoje ir Lenkijoje.
Parodos
2000 Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surengta paroda Vilnius S. F. Fleury stereoskopinėse nuotraukose (kuratorius D. Junevičius). 2015 Lietuvos centriniame valstybės archyve demonstruota V. Zdanavičiaus skaidrių projekcija Lietuva 3D formatu. 1973–1990 m.
L: Iškilioji Lietuva: 1860–1918: Stereoskopinių vaizdų albumas = Stereoscopic Lithuania: 1860–1918: An album of stereoscopic images / sud. D. Junevičius Vilnius 2019; Kuršių nerija anno 1900: Tilžės fotografo Roberto Minzloffo (1855–1930) stereoskopinių fotografijų rinkinys „Die Kurische Nehrung“, Tilsit, 1900 / sud. D. Junevičius Neringa 2020; Paris in 3D: From stereoscopy to virtual reality 1850–2000 Paris–London 2000.
13