Stonehenge (Stònhendžas, Stòunhendžas), megalitinis statinys Didžiojoje Britanijoje, Viltšyro grafystėje, 3,2 km į pietus nuo Amesbury. Vienas didžiausių hendžų (megalitas) pasaulyje. Pasaulio paveldo vertybė (nuo 1986).
Architektūra
Stonehenge
Išliko daugiau kaip 160 jį sudarančių akmenų blokų ir jų liekanų. Išskiriami 4 Stonehengeʼo statybos laikotarpiai. Pirmuoju (3200–3100 pr. Kr.) apie 115 m skersmens aikštelė (joje rasta sudegintų mirusiųjų ir, manoma, ceremonijoms naudotų iki 1 m gylio duobių) apjuosta grioviu ir pylimu. Viduryje stovėjo apie 25 m skersmens apvalus medinis pastatas. Antruoju laikotarpiu (apie 2150 pr. Kr.) aikštelėje buvo 82 iki 4 t masės dolerito blokai. Stonehengeʼo šiaurės rytų pusėje buvęs ritualinis takas pailgintas, išplatintas iki 21 metro. Trečiuoju laikotarpiu (apie 2000 pr. Kr.) nuvertus dolerito blokus buvo pastatyti apie 4 m aukščio, iki 50 t masės sarseno (vietinio smiltainio) akmens blokai; jie sudarė apie 30 m skersmens išorinį ratą. Stonehengeʼo viduryje pasagos formos lanku pastatyti penki 6–7 m aukščio trilitai (2 akmenys, viršuje sujungti trečiuoju). Ritualinis takas (vadinamasis Stonehengeʼo aveniu) pailgintas iki apytiksliai 3 km. Ketvirtuoju laikotarpiu (apie 1500 pr. Kr.) dalis dolerito blokų atstatyta.
Jo paskirtis nėra aiški: manoma, Stonehengeʼas galėjo būti observatorija, Saulės šventykla, nekropolis, gydomuoju poveikiu garsi vieta. Stonehengeʼo atsiradimą legendos sieja su demonais, burtininku Merlinu.
Archeologiniai tyrimai
Pirmus Stonehengeʼo mokslinius kasinėjimus 1666 atliko J. Aubrey. Išsamų Stonehengeʼo planą 1740 nubraižė architektas J. Woodas. 1919–26 Stonehengeʼo teritoriją kasinėjo W. Hawley ir R. Newallio vadovaujama ekspedicija, vėliau Anglijos senienų draugijos, Bournemoutho universiteto ekspedicijos. Rasta didikų kapų. Įkapės: šarvai, ginklai, skeptras, auksiniai papuošalai. Paminklas rekonstruotas 1901, 1958.
L: R. Castleden The Making of Stonehenge London–New York 1993.
2271