stratosferà (lot. stratum – sluoksnis + sfera), atmosferos sluoksnis tarp tropopauzės ir stratopauzės (tarp 8–16 ir 50–55 km aukščio). Stratosferos dujinė sudėtis panaši į troposferos (vyrauja molekulinis azotas ir deguonis), tik yra mažiau vandens garų ir daugiau ozono.
Žemutiniame stratosferos sluoksnyje temperatūra kylant aukštyn nekinta (yra nuo –80 °C ties pusiauju iki –50 °C vidutinėse ir poliarinėse platumose) ir tik nuo apie 25 km aukščio pradeda kilti (vidutiniškai 0,28 °C/100 m). Ties stratopauze temperatūra siekia nuo –20 iki 20 °C. Temperatūra kyla dėl to, kad 20–25 km aukštyje yra daugiausia ozono (ozonosfera). Stratosferos ozonas apsaugo nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių juos sugerdamas. Dėl tokios vertikalios stratifikacijos (šiltesnis oro sluoksnis yra virš šaltesnio) stratosfera yra dinamiškai stabili.
Stratosferai būdingi stiprūs vėjai (žiemą – vakarų, vasarą vidutinėse ir poliarinėse platumose daugiau kaip 25 km aukštyje – rytų). Vėjo greitis stratosferos viršuje vasarą būna iki 60–80 m/s, žiemą – 80–100 m/s. Stratosferoje yra atmosferos sraujymių, 15–30 km aukštyje būna perlamutrinių debesų.
Stratosferos žemutiniame sluoksnyje aptinkama sulfatinių aerozolių, sieros ir azoto rūgšties lašelių, chloro, bromo, fluoro ir kitų cheminių elementų junginių (t. p. ir freonų), vyksta fotocheminės reakcijos, per kurias susidaro ir irsta ozonas.
Pirmasis į stratosferą 1931 05 27 stratostatu nuskrido šveicarų fizikas Augusteʼas Piccard’as.
1163