stroncis
stròncis (Strontium), Sr, periodinės elementų sistemos II A grupės cheminis elementas; šarminių žemių metalas. Gamtinį stroncį sudaro 4 stabilieji izotopai. Žinoma 16 radioaktyviųjų izotopų, jų masės skaičius nuo 73 iki 102. Sidabriškai baltas, minkštas plastiškas, kalus. Trijų polimorfinių atmainų: iki 231 °C – alfa (centruotųjų paviršių kubinė gardelė), 231–623 °C – beta (heksagoninė gardelė) ir daugiau kaip 623 °C – gama (centruotojo tūrio kubinė gardelė). Paramagnetikas. Labai reaktyvus. Audringai reaguoja su vandeniu sudarydamas hidroksidą Sr(OH)2. Vykstant šiai reakcijai gausiai skiriasi vandenilis. Ore oksiduojasi (paviršius pasidengia oksido SrO ir peroksido SrO2 plėvele), kaitinamas užsidega. Reaguoja su praskiestomis rūgštimis (susidaro druskos), halogenais, aukštoje temperatūroje – su chalkogenais (S, Se ir Te), vandeniliu. Su Al, Mg, Zn, Pb sudaro metališkuosius junginius.
Gamtoje stroncis randamas junginiuose (yra apie 40 mineralų), jo yra jūrų ir mineraliniame vandenyje. Svarbiausi mineralai – celestinas SrSO4 ir stroncianitas SrCO3, stroncio priemaišų būna Mg, Ca ir Ba mineraluose. Gaunamas iš gamtinės žaliavos: celestinas arba stroncianitas paverčiamas stroncio chloridu SrCl2 ir jo lydalas, pridėjus kalio arba amonio chloridų, elektrolizuojamas 800 °C temperatūroje. Stroncis naudojamas Mg, Al, Pb, Ni ir Cu lydiniams legiruoti. Iš junginių praktinę reikšmę turi stroncio hidroksidas (naudojamas emalių, glazūrų, oksidinių elektrodų gamybai), sulfatas (gumos, dažų užpildas), chromatas (liuminoforas), sulfidas (pigmentas), halogenidai (lazerinėms, liuminescencinėms, pirotechninėms medžiagoms gaminti). Žmogaus organizme, panašiai kaip kalcis, kaupiasi daugiausia kauliniame audinyje, dideli kiekiai pavojingi, nes jis gali pakeisti kalcį. Ypač pavojingi radioaktyvieji 89Sr ir 90Sr izotopai. Stroncianite stroncį 1790 atrado Adairas Crawfordas ir Williamas Cruickshankas (abu Didžioji Britanija), metalinį stroncį elektrolizės būdu 1808 išskyrė H. Davy.
1
2509