struktrinė tapýba, vėlyvojo modernizmo tapybos kryptis. Dažniausiai tai abstraktūs paveikslai, kuriems būdinga pastozinė tapysena, raiškūs faktūrų kontrastai. Į kūrinius koliažo principu įkomponuojamos įvairios (dažniausiai skurdžios, grubios) medžiagos ir daiktai: metalo lakštai, maišai, lentos, smėlis, kriauklės (dar vadinama materijos tapyba). Būdinga metaforiškumas, egzistencialistinis turinys. Struktūrinė tapyba susiklostė Vakarų Europoje 6 dešimtmetyje, žymesni atstovai – A. Burri, J. Dubuffet, J. Fautrier, A. Tàpiesas.
materijos tapyba