subjèktas (lot. subjectus – esantis apačioje), filosofinė sąvoka, reiškianti su išorės pasauliu sąveikaujantį ir jo daiktus bei reiškinius pažįstantį, suprantantį ir vertinantį individą. Objekto priešybė. Epistemologijoje dažnai vartojamas kaip pažįstančiojo individo sąmonės, socialinėje filosofijoje ir socialiniuose moksluose – asmens sinonimas. Aristotelio vartotos sąvokos hypokeimenon vertinys. Ši sąvoka Aristoteliui ir vidurinių amžių filosofams reiškė substanciją – tam tikrą materialią daiktų esmę. Dabartine prasme subjekto terminas vartojamas nuo 17 amžiaus. R. Descartes’as nagrinėjo pažinimo patikimumo klausimą, vienas pirmųjų iškėlė subjekto ir objekto priešpriešą. Subjekto ir objekto santykis buvo vienas svarbiausių 18–19 amžiaus vokiečių klasikinės filosofijos klausimų. I. Kantas pabrėžė subjekto reikšmę pažinimui. Pasak jo, negalime pažinti, kokie daiktai yra patys savaime, nes jų suvokimui turi įtakos subjekto struktūra ir savybės. J. G. Fichte atmetė daiktų savaime idėją, tapatino subjektą su , absoliučia sąmone, manė, kad subjektas suvokia objektus pasyviai. A. Schopenhauerio nuomone, objekto be subjekto nebūna. Objektai mums reiškiasi kaip vaizdiniai: pasaulis, koks mums atrodo, toks yra iš tikrųjų. Fenomenologinė filosofija siekė įveikti subjekto ir objekto priešpriešą, teigė, kad sąmonė yra intencionali, t. y. nuolat nukreipta į objektus, priklauso nuo jų. Kita vertus, objektų savaime, nepriklausomų nuo sąmonės, nėra. Logikoje subjekto terminas reiškia teiginio veiksnį, t. y. objektą, apie kurį kas nors yra teigiama ar neigiama (jam priskiriamas predikatas).

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką