sufizmas

sufzmas (arab. ṣūf – vilna), islamo mistinė srovė; labai nevienalytė. Pradėjo klostytis 7 a. pabaigoje–8 a. Kufoje, Bagdade. Pradžią sufizmui davė musulmonų asketų, besipriešinančių kovoms dėl vadovavimo bendruomenei, kai pamirštamas tikėjimas, sąjūdis. Jam priklausantys asmenys vilkėjo tamsius vilnonius (iš čia sufizmo pavadinimas) apsiaustus (dažniausiai mėlynus). Pirmosios sufijų bendruomenės veikė Sirijoje, Irake, jų veikla plito Rytų Irane, Chorasane. Tikrojo religinio gyvenimo svarbiausiu bruožu sufijai laikė visišką kliovimąsi Dievu ir neturtą (žemiškų turtų išsižadėjimo samprata ilgainiui išsirutuliojo į nuostatą, kad nieko neturėti reiškia nebūtinai būti neturtingam, bet tokiu jaustis nieko nestokojančio Dievo akivaizdoje), didžiausiu blogiu – pasitenkinimą savimi, tuščiagarbiškumą, pagyrų siekį, žavėjimąsi savo pamaldumu, gerais darbais, šlove. Dalis sufijų kritikavo tokią laikyseną, tvirtino, kad tikrasis tikslas turėtų būti pasitenkinimas – nuolankus visa ko, ką gauni ar su kuo susiduri, priėmimas, todėl asketizmas netapo savitiksliu. 8 a. viduryje pradėjo kurtis meilės mistikos sąjūdis (pradininkė – Rabija al Adavija), kurio atstovai siekė įteisinti požiūrį, kad Dievas turi būti garbinamas ne iš baimės, o dėl meilės jo amžinajam tobulumui ir gailestingumui. Šią meilės sampratą plėtojo Abu Abd Alla al Charisas (781–857), vienas pirmųjų sufizmo teoretikų, Zun Nunas al Misri (m. 859), jis pirmasis išdėstė ir nediskursyvinio pažinimo principus. Bajezidas Bistami (m. 875) didžiausią reikšmę skyrė liovimuisi (arab. fana) – etinei sampratai, nusakančiai žmogiškųjų savybių ir kokybių naikinimą bei laipsnišką dvasios prado įsiviešpatavimą. Džunaidas iš Bagdado (m. 910) laikomas autoritetingiausiu vadinamojo mistinio blaivumo, priešpriešinamo ekstaziniam apsvaigimui, teoretiku. Jo mokymas turėjo didelės įtakos sufizmo raidai Irake, Magribo šalyse. Nuo ankstyvojo laikotarpio sufijai labai reikšmingu laikė Dievo nepaliaujamą atsiminimą (zikrą). Remdamiesi Korano raginimais visada atminti Dievą, jie nuolat tardavo tam tikras formules (ilgainiui tai tapo pagrindine brolijų dvasine praktika). Vadinamojo balsiojo zikro kolektyvinis atlikimas daugeliui ordinų tapo svarbiu metodu, priartinančiu ekstazę. 10 a. sufijų mokymas apie mistinį Dievo pažinimo kelią (tarika) pradėtas sisteminti. Svarbiausias veikalas yra Algazelio Religijos mokslų atgaivinimas. Kitas jo veikalas Šviesos niša skirtas vadinamajai iliuminacijos mistikai, kurią visapusiškai išplėtojo al Suhravardi (1154–1191). Kūrėsi sufijų ordinai; pagrindiniai (daugelis jų turi įvairių atšakų): kadiritų (įkurtas 13 a.; veikia daugelyje islamo šalių), rifaitų (įkurtas 12 a.), suhravarditų (susiklostė 12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje Irake), čištitų (12 a. pabaigoje–13 a. pradžioje; aktyviai veikia Indijoje), nakšbanditų (įkurtas 14 a. pabaigoje), kubravitų (įkurtas 13 a. pradžioje Chorezme), badavitų (įkurtas 13 a. viduryje Egipte), šazilitų (įkurtas 13 a. pradžioje; jo atšakų veikia Šiaurės Afrikoje), maulavitų (vadinamųjų šokančių dervišų; susikūrė apie 1240 Konijoje), bektašitų (bektašija). 11–13 a. buvo plėtojama sufijų poezija (persų literatūra). 13 a. laikomas sufizmo aukso amžiumi. Muchji al Dinas Ibn Arabi (1165–1240) sukūrė veikalą Mekos apreiškimai, laikomą sufizmo enciklopedija, jo idėjos pripildė visą vėlesnę mistinę literatūrą. Maulavitų ordino įkvėpėjas Rumi esmines sufizmo nuostatas (paprasta forma, su daugybe pavyzdžių) išdėstė veikale Dvasinių eilių masnavis.