sukuleñtai (lot. succulentus – sultingas), storus sultingus lapus ir stiebus arba visas antžemines dalis turintys augalai. Visų sukulentų audiniuose yra gleivių, kurios kaupia daug vandens. Fotosintezę vykdantys stiebai ir lapai su nedaug žiotelių, epidermį dengia stora vaškinė kutikulė. Šaknų sistema yra arti dirvožemio paviršiaus. Būdinga savita fotosintezė: augalai iš aplinkos CO2 pasisavina naktį, dieną, kai žiotelės būna uždaros, baigiasi fotosintezė ir susidaro fruktozės fosfatas. Dauguma sukulentų auga sausringose buveinėse – dykumose, pusdykumėse, stepėse, ant uolų, kartais kaip epifitai, nemažai ir druskingame dirvožemyje (jūrų ir vandenynų pakrantėse).
lapinis sukulentas karališkoji agava
Pagal sandarą sukulentai skirstomi į lapinius ir stiebinius. Lapinių sukulentų vandens atsargos daugiausia kaupiasi lapuose, mažiau – stiebuose (pvz., alavijai). Stiebinių sukulentų lapai smarkiai redukuoti, trumpaamžiai arba jų visai nėra, fotosintezę vykdo stiebai, vandens atsargos kaupiamos storuose stiebuose (pvz., karpažolės). Pasaulyje yra apie 10 000 sukulentų rūšių. Daugiausia priklauso kaktusinių (Cactaceae), storlapinių (Crassulaceae), karpažolinių (Euphorbiaceae), gajutinių (Aizoaceae), alavijinių (Aloaceae), agavinių (Agavaceae) ir kitoms šeimoms. Daugelio rūšių sukulentai yra populiarūs dekoratyviniai augalai. Lietuvoje savaime augančių sukulentų nedaug, jie priklauso šiloko, perkūnropės, vilkpupės, druskės ir kitoms gentims.
stiebinis sukulentas šakotoji karpažolė
849