šumèrų kalbà, genealogiškai izoliuota mirusi kalba. Yra įvairių hipotezių apie priklausymą azijanitų, kinų ir tibetiečių, mundų, uraliečių, kartvelų, altajiečių, dravidų kalbų šeimoms. Vartota Šumere, Mesopotamijos pietinėje dalyje (dabar Irakas). Antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje išstumta akadų kalbos. Iki 1 a. pr. Kr. Mesopotamijoje rašomoji šumerų kalba vartota kaip mokslo ir religijos kalba. Buvo Šumero oficiali ir aplinkinių šalių tarptautinio bendravimo kalba. Vartotas senasis piktografinis raštas ir dantiraštis. Išliko daug senųjų dantiraštinių raštų: įstatymų, ekonomikos dokumentų, mitologijos, religinių raštų, epų, himnų ir kita; garsiausias – Gilgamešo epas, sukurtas 22 a. prieš Kristų. Tekstai skirstomi į senuosius (iki 25 a. pr. Kr.), klasikinius (24–22 a. pr. Kr.), naujuosius (21 a. pr. Kr.), vėlyvuosius (antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžia), pošumerinius (nuo 16 a. prieš Kristų). Šumerų kalba agliutinacinė. Būdingi ilgieji ir trumpieji balsiai, balsių harmonija, ergatyvinės konstrukcijos, daug vienskiemenių žodžių. Dominuojanti sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys– tarinys). Šumerų kalba nepakankamai ištirta.
šumerų kalbos dantiraštis (ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga– trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžia)
85