Súomijos literatūrà. Kuriama suomių ir švedų kalbomis. Literatūros formavimuisi įtakos turėjo tautosaka (runos), religinė raštija. Viduriniais amžiais išspausdinti pirmieji raštai lotynų kalba. Reikšmingiausi iš jų yra katalikiški leidiniai: mišiolas Missale Aboense (1488, jame yra ir suomiškų žodžių), apeigynas Manuale Aboense (1522), giesmynas su gaidomis Piae Cantiones (1582).
nacionalis suomių epas Kalevala
Suomijos literatūra suomių kalba
Suomių kalba pirmąją knygą – abėcėlę (Abckiria) apie 1543 išleido M. Agricola, pirmąjį giesmyną 1583 parengė J. Finno (1540–88; apie 10 giesmių paties sukurtos). 1589 Vilniuje išleistas V. T. Lossijaus (1550–70?) panegirinis eilėraštis suomių kalba Rhytmi Finlandici in adventum Sigismundi III. Serenissimi Regis Poloniae, skirtas Lenkijos karaliui Zigmantui III. Šiuo laikotarpiu knygos suomių kalba daugiausia leistos Švedijoje. 1640 įkurtas universitetas pagyvino Suomijos švietimą ir paspartino literatūrinį gyvenimą. 1640–1720 įsigalėjo švedų kalba, suomių kalba plėtota religinė raštija. Sukurta pamokslų (L. Tammelinusas, 1605–71, J. Cajanusas, 1655–81), giesmių (E. Cajanusas, 1675–1737). Reikšmingiausiu šio laikotarpio kūriniu suomių kalba laikomas M. Salamnijaus (1650–91) vadinamuoju kalevališkuoju metru (aštuonskiemeniu chorėju su cezūra eilutės viduryje) sukurta poema Džiaugsmo giesmė apie Jėzų (Ilo-laulu Jesuxesta). 1649 A. Petraeusas (1593–1657) parašė pirmąją suomių kalba gramatiką lotynų kalba Linguae Finnicae brevis institutio vuonna. Pirmą platų suomių kalbos žodyną Suomalaisen Sana-Lugun Coetus 1745 parašė D. Juslenius (1676–1752). 18 a. žymiausias švietėjiškų idėjų skleidėjas buvo H. G. Porthanas (1793–1840), parašęs veikalą Apie suomių poeziją (De poësi fennica 1766–78, jame daugiausia dėmesio skiriama kalevališkojo metro runoms). 1809 pradėjo keistis literatūros turinys, Uppsaloje susiformavo naujųjų romantikų srovė, turėjusi šalininkų ir Turku. Vadinamieji Turku romantikai (priklausė A. I. Arvidssonas, 1791–1858, G. Renvallis, 1781–1841, A. J. Sjögrenas, 1794–1855) būrėsi apie leidinius Aura, Mnemosyne. 1827 sostinę perkėlus į Helsinkį, plėtėsi suomių tautinis atgimimas. Helsinkio romantizmo (1830–60) šalininkai ėmėsi plėtoti tautinę kultūrą ir literatūrą. 1832 įkurta Suomių literatūros draugija (Suomalaisen kirjallisuuden seura). Aktyviai rinkta tautosaka (A. I. Arvidssonas, K. A. Gottlundas, 1796–1875, E. Lönnrotas), kurta nacionalinių motyvų poezija (J. Juteini, 1781–1855). 1860–80 literatūros istorijoje – vėlyvosios romantikos ir realizmo pradžia. Nuo 19 a. vidurio ima vyrauti literatūra suomių kalba. Naujų bruožų suomių kalbai ir eilėraščių formai suteikė poetai A. E. Ahlqvistas (1826–89), J. L. F. Krohnas.
Žymiausias vėlyvojo romantizmo laikotarpio rašytojas yra A. Kivi. Jis sukūrė pirmąjį romaną suomių kalba Septyni broliai (Seitsemän veljestä 1870, lietuvių kalba 1952 21968), pjesių, kurios davė pradžią suomių dramaturgijai. Šiuo laikotarpiu išgarsėjo (ir už Suomijos ribų) rašytojas P. Päivärinta (1827–1913), savo kūriniuose vaizdavęs skurdų valstiečių gyvenimą. Kiti žymesni šio laikotarpio rašytojai: K. J. Gummerusas (1840–98), S. Suomalainenas (1850–1907), T. Hansson-Yrjö Koskinen (1838–1919).
19 a. 9 dešimtmetyje įsivyravo naujojo realizmo srovė. Grožiniuose kūriniuose gvildentos gyvenamojo laikotarpio svarbiausios temos – darbininkų gyvenimo, moterų padėties, švietimo. M. Canth novelėse ir dramose atskleidė beteisę vargšų ir moterų padėtį. Vienas žymiausių šio laikotarpio novelistų J. Aho poetiškai vaizdavo Suomijos gamtą, žmonių pastangas vaduotis iš patriarchalinės ir socialinės neteisybės, kartu atskleisdamas žmonių dvasingumą, valstiečių nepasitikėjimą technikos naujovėmis. Romanuose jis kritikavo auklėjimo negeroves, vaizdavo pagonybės ir krikščionybės konfliktą Karelijos kaime. L. Tolstojaus idėjų skleidėjas, prozininkas ir dramaturgas A. Järnefeltas parodė senų ir naujų tradicijų konfliktą kaime, šeimos socialines problemas, Suomijos istorinius įvykius. Istorinių romanų sukūrė S. Ivalo (tikrasis vardas ir pavardė H. A. Ingmanas; 1866–1937), T. Pakkala (tikrasis vardas ir pavardė T. O. J. Frosterusas; 1862–1925) gilinosi į vaikų ir varguomenės psichologiją. M. Talvio kūriniuose ryšku siekis kuo objektyviau perteikti realybę. Romaną Dvi meilės (Kaksi rakkautta 1898, lietuvių kalba 1994), apysaką Idėjos auka (Aateensa uhri 1895, apie V. Kudirką) ir keletą novelių ji skyrė Lietuvai, iškeldama lietuvių kilniadvasiškumą, laisvės siekius. I. Kianto romanuose vaizduojamas kaimo gyvenimas, atskleidžiami jo socialiniai pokyčiai. Kiti šio laikotarpio žymūs rašytojai: K. Kajanderis (1862–1928), V. Kajata (1867–1914), Kauppisas-Heikki (tikrasis vardas ir pavardė H. Kauppinenas; 1862–1920), S. Alkio (tikrasis vardas ir pavardė A. Filanderis; 1862–1930).
1895–1906 literatūros tyrinėtojai vadina naujojo romantizmo protrūkiu. V. Kilpi (1874–1939) biblinės tematikos romanuose (Batšeba / Bathseba 1900, Parsifalis 1902, Antinojas / Antinous 1903) pagrindinė tema yra prarastojo laiko ieškojimas. J. Lehtoneno poetinėje prozoje (novelių rinkinys Velnio smuikas / Paholaisen viulu 1904, apysaka Laukinis / Villi 1905) ir realistiniuose romanuose (Putkinotko gyventojai / Putkinotko 2 dalys 1919–20) vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas. J. V. Linnankoski romanams Daina apie ugniaspalvę gėlę (Laulu tulipunaisesta kukasta 1905, lietuvių kalba 1964, yra pirmasis bestseleris suomių kalba, išverstas į daugiau kaip 20 kalbų) ir Pabėgėliai (Pakolaiset 1908, lietuvių kalba 1935) būdinga dramatizmas, stiprios etinės nuostatos. Reikšmingų kūrinių parašė novelių ir dramų kūrėja M. Jotuni (1880–1943), estų ir suomių rašytoja A. J. M. Kallas, rašytojas M. Lassila, dramaturgas A. Järviluoma (1879–1942; žymiausia drama Šiauriečiai / Pojalaiset 1914). Lyrinę patriotinę poeziją kūrė K. Kramsu (1855–95), P. Cajanderis (1846–1913), J. H. Erkko (1849–1906), artimą realistiniam vaizdavimui – poetai K. Leino (tikrasis vardas ir pavardė K. Lönnbohmas; 1866–1919), V. Juva (1865–1922). Kiti žymūs šio laikotarpio poetai: E. Leino, Larinas-Kyösti (tikrasis vardas ir pavardė K. Larssonas; 1873–1948), O. Manninenas (1872–1950; jo eilėraščiai pasižymi formos įvairove), V. A. Koskenniemi.
Suomijos nepriklausomybės metais (nuo 1918) literatūrinis gyvenimas pagyvėjo, suklestėjo literatūros įvairūs žanrai. Žymiausi šio laikotarpio prozininkai: F. E. Sillanpää (Nobelio premija 1939), V. Kojo (1891–1966), H. Toppila (1886–1963; itin subtiliai atskleidė kaimo žmogaus psichologiją), S. Paulaharju (1875–1944), J. Koskimaa (1891–1926), P. Haanpää (romane Devynių kareivių batai / Yhdeksän miehen sappaat 1945, lietuvių kalba 1973, atskleidė karo beprasmybę), T. Pekkanenas (1902–57; vaizdavo industrinės visuomenės gyvenimą).
3 dešimtmečio pradžioje paplito modernizmo srovė. Apie 1922 susiformavo literatūrinė grupuotė Ugnianešiai (Tulenkantajat), jos nariai (U. Kailasas, 1901–33; K. Vala, M. Waltari, A. Hellakoski, 1893–1952, P. Mustapää) gynė idėją menas menui, siekė neatitrūkti nuo Vakarų Europos literatūros raidos. 1936 iš šios grupuotės susiformavo atskira kairiosios krypties literatūrinė grupuotė Kiila (Pleištas). Jos atstovai (poetai V. Kajava, 1909–98, A. Turtiainenas, J. Pennanenas, 1906–69, prozininkė E. Sinervo, dramaturgė H. Wuolijoki, 1886–1954) daugiausia vaizdavo sunkų darbininkų gyvenimą. Žymiausi 6 dešimtmečio modernistai: H. Juvonen (1919–59), E.‑L. Manner (1921–95), P. Haavikko (1931–2008), A. Meriluoto (g. 1924), T. Anhava (1927–2001).
Po Sovietų Sąjungos–Suomijos ir II pasaulinio karų vykę vidaus ir užsienio politikos pokyčiai tapo daugelio rašytojų kūrinių svarbiausia tema. Viename žymiausių V. Linnos romanų Nežinomas kareivis (Tuntematon sotilas 1954) itin objektyviai ir jautriai atskleisti paprasto kareivio išgyvenimai. Karo tema būdinga V. V. Meri (romanuose Manilinė virvė / Manillaköysi 1957, lietuvių kalba 1994, Pulkininko vairuotojas / Everstin autokuljettaja 1966, lietuvių kalba 1994, pavaizduoti karių santykiai, karinės tvarkos užkulisiai), P. O. Rintala (dokumentiniai romanai Karių balsai / Solitaiden äänet 1966, Karo ir taikos balsai / Sodan ja rauhan äänet 1967) kūrybai. Mažo miestelio savitą gyvenimą pokario laikotarpiu atskleidė E. Joenpelto (1921–2004).
7 dešimtmečio prozos pagrindinės temos buvo darbininkų (H. Salama, g. 1936, L. Sinkkonenas, 1937–76, A. Ruutas, 1943–2002) ir vidurinio visuomeninio sluoksnio (K.‑K. Suosalmi, 1921–2001, A. Kaipainen, 1933–2009, E. Kilpi, g. 1928, A. Tuuri, g. 1944) gyvenimas. Kaimo gyvenimo pokyčius vaizdavo K. Päätalo (1919–2000), E. Säisä (1935–88; romanų ciklas Žydinčios įšalo žemės / Kukkivat roudan maat 6 dalys 1971–80), V. Huovinenas (humoristinė apysaka Laukymės išminčius / Havukka-ahon ajattelija 1952, lietuvių kalba 1972), Timo K. Mukka (1944–73; romane Žemė – nuodėminga giesmė / Maa on syntinen laulu 1964, lietuvių kalba 1998, parodė žmogaus priklausomybę nuo gamtos galių).
20 a. pabaigos – 21 a. pradžios žymiausi poetai: P. Haavikko (1931–2008), P. Saarikoski (1937–83), V. Kirstinä (1936–2007), J. Pellinenas (g. 1940), S. Turkka (g. 1939), A. Tiainen (g. 1947), N.‑A. Valkeapää (1943–2001). Prozininkai: J. Seppälä (g. 1957), J. Skiftesvikas (g. 1948), L. Krohn (g. 1947), K. Seikkinenas (g. 1948), M. Y. Joensuu (1948–2011), A. Paasilina (g. 1948), E. Paasilina (1935–2000), J. Pakkanenas (g. 1942), A. Tuuri (g. 1944).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą suomių literatūra suomių kalba pradėta versti 19 a. pabaigoje (P. Päivärintos apsakymas Pavargėlė, Pirmutinė šalna, abu 1893). Lietuvių kalba išleistas epas Kalevala (1922, vertė A. Sabaliauskas, 1972, vertė Just. Marcinkevičius), E. Granströmo Suomių liaudies pasakos (1935), 20 a. rašytojų apsakymų antologija Šeši suomiai (1938), rinktinė Suomių novelės (1985), J. V. Linnankoski, M. Talvio, F. E. Sillanpää, S. A. I. Salminen, A. Kivio, M. Lassilos, J. Aho, M. Larni, P. Haanpää, V. Huovineno, M. Waltari, V. V. Meri, K. Vala, T. K. Mukkos, K. Utrio, K. Hotakaineno, S. Oksanen, A. Paasilinnos, Heikki Kännö (g. 1968), Jussi Laitineno (g. 1975), Leenos Parkkinen (g. 1979) ir kitų autorių kūrinių.
Į suomių kalbą išversta Maironio, Salomėjos Nėries, J. Savickio, I. Šeiniaus, A. Vienuolio, R. Gavelio, R. Granausko kūrinių, S. Gedos, Just. Marcinkevičiaus poezijos, apsakymų rinktinė Medinės akys (1983), lietuvių ir latvių pasakų rinktinė Lapės rogutės (1984).
1012
Suomijos literatūra švedų kalba
Švedų kalba Suomijos literatūra pradėta kurti 19 a., žymiausias atstovas J. L. Runebergas. 1830 Helsinkyje susibūrė literatūrinė draugija Sekmadienio draugija (Lördagssällskapet, veikė iki 1937; priklausė rašytojai J. L. Runebergas, J. V. Snellmanas, Z. Topelius, E. Lönnrotas), ji skatino kurti literatūrą švedų kalba, įtvirtinant Suomijos švedų kaip tautinės mažumos identiteto paieškas. Šio laikotarpio svarbiausias kūrinys yra Z. Topelijaus romantinis istorinis romanas Karo chirurgo pasakojimai (Fältskärns berättelser 1853–67), jame pasakojama Suomijos ir Švedijos istorija 1631–1772. 19 a. pabaigoje Suomijos švedų literatūroje įsivyrauja tautinių šaknų praradimo ir vienatvės temos. Žymiausi kūriniai: J. J. Wecksellio (1838–1907) istorinė pjesė Danielius Jurtas (Daniel Hjort, pastatyta 1862) ir K. A. Tavaststjernos (1860–98) romanai Sunkūs laikai (Hårda tider 1891), Sąjungoje su mirtimi (I förbund med döden 1893). 20 a. 2 dešimtmetyje susibūrė literatūrinis sąjūdis Dykinėtojai (Dagdrivarna), jo žymiausi atstovai: prozininkas R. Schildtas (1888–1925; svarbiausias romanas Raganų miškas / Häxskogen 1920), poetai A. Mörne (1876–1946), B. Gripenbergas (1878–1947). 20 a. pradžioje susiklostė Suomijos švedų modernizmas. Jo pagrindiniai atstovai: E. Diktonius (1896–1961), Gunnaras Björlingas (1887–1960; vadinamas Suomijos dadaistu, reliatyvumo ir nebaigtumo idėjas išreiškęs dekonstruotos gramatikos ir sintaksės forma), Rabbe Enckellis (1903–74), E. I. Södergran, H. Olssonas (1893–1978). Modernistinę pasaulėjautą jie reiškė laisvosiomis eilėmis. Modernistai leido periodinius leidinius Ultra, Quosego, juose skleidė naujas literatūrines idėjas. 20 a. vidurio grožinėje literatūroje švedų kalba daugiausiai gilintasi į socialines problemas, tęsiama modernistinės literatūrinės tradicijos. Žymiausi rašytojai: Solveiga von Schoultz (1907–96), R. T. F. Parlandas, Eva Wickman (1908–75), Bo Carpelanas (1926–2011), Claesas Anderssonas (1937–2019), L. Huldénas (1926–2016). 20 a. pabaigos rašytojų (T. Collianderis, 1904–84, O. P. Parlandas, Christeris Kihlmanas, 1930–2021, Henrikas Tikkanenas, 1924–84, Jörnas Donneris, 1933–2020) kūrybos pagrindinės temos – Suomijos švedų mažumos kasdienybė, žmogaus psichologiniai išgyvenimai. Šio laikotarpio Suomijos švedų prozai būdinga jausmingumo ir realizmo derinimas, įvairių regionų gyvenimo ypatumų vaizdavimas. Vienas žymiausių kūrinių – U.‑L. Lundberg trilogija apie laivininkystės tradicijas Alandų salose (Leo 1989, Didysis pasaulis / Stora världen 1991, Viskas, ko galima trokšti / Allt man kan önska sig 1995). Larsas Sundas (g. 1953) aprašė Ostrobotnijos regiono kasdienybę, Kjellas Westö (g. 1961) gilinosi į dvikalbio Helsinkio realijas. Märta Tikkanen (g. 1935) gvildeno moteriškumo temą, jos kūryboje gausu mitologinių motyvų, šeimos problemų analizės. 20 a. pabaigoje susiformavo stipri lyrikų karta, jos poezijai būdinga muzikalumas, ironija. Svarbiausia atstovė yra Tua Forsström (g. 1974; eilėraščių rinkiniai Snieginis leopardas / Snöleopard 1987, Po nakties, praleistos tarp arklių / Efter att ha tillbringat en natt bland hästar 1998), nagrinėja konfliktiškų santykių temą, įpina kelionių, kraštovaizdžio motyvų. Agneta Enckel (g. 1957) poezija išsiskiria kalbos eksperimentais, siekiu sukurti vadinamąją moteriškąją kalbą. Henrikos Ringbom (g. 1962) eilės pasižymi metaforiniu kalbėjimu, meno motyvais (eilėraščių rinkinys Baltasis kurtas / Den vita vindhunden 2001). 20 a. pabaigos–21 a. pradžios prozoje įsivyrauja moteriško personažo vidinio pasaulio raiška: Monika Fagerholm (g. 1961; romanas Nuostabios moterys pajūryje / Underbara kvinnor vid vatten 1994, lietuvių kalba 1997), Hannele Mikaela Taivassalo (g. 1974; Andrejus Kraplis turėjo penkis peilius / Fem knivar hade Andrei Krapl 2007), Catharina Gripenberg (g. 1977), Unni Nielsen (g. 1974), Mikaela Strömberg (g. 1971; Gražiosios pusseserės / De vackra kusinerna 2008). Žymiausia vaikų literatūros atstovė – T. Jansson. Naujosios kartos rašytojų kūryboje dominuoja eksperimentinės tendencijos, gotikiniai siaubo elementai siejami su realistiniu vaizdavimu (Stefano Nymano, g. 1982, romanas Ana yra online / Ana är online 2008, Johannos Holmström, g. 1981, romanas Camera Obscura 2009).
Vertimai į lietuvių kalbą
Į lietuvių kalbą išversta Monikos Fagerholm, M. Waltari, Kjello Westö ir kitų autorių kūrinių, rinktinė Švedų novelės (1986).
1665
Suomijos literatūra; Suomijos švedų literatūra; suomių literatūra; Suomijos kultūra
L: M. Kuusi Suomen kirjallisuus Helsinki 8 t. 1963–70; B. Palmqvist Litteraturhistoria i fickformat Stockholm 1966; Ė. Karchu Istorija literatury Finljandii: Ot istokov do konca XIX veka Leningrad 1979, Istorija literatury Finljandii: XX vek Leningrad 1990; G. Hägg Den svenska litteraturhistorien Stockholm 1996; K. Laitinen Suomen kirjallisuuden historia Helsinki 1997; S. Björck, H. Sallnäs, A History of Finland’s Literature London 1998; Y. Varpio Pohjantähden maa: Johdatusta Suomen kirjallisuuteen ja kulttuuriin Tampere 1999.
Suomijos konstitucinė santvarka
Suomijos partijos ir profsąjungos