sūrių presavimo įrenginiai
sūrininkỹstė, pieno pramonės šaka, apimanti įvairių rūšių sūrių gamybą ir mokslinius tyrimus naujoms sūrių rūšims, naujiems procesams ir priemonėms kurti, sūrių kokybei gerinti. Sūrius žmonės vartojo nuo seno, kai prisijaukino žinduolius gyvulius ir išmoko surauginti pieną, iš jo pagaminti sūrį. Istoriniuose šaltiniuose sūriai minimi 16 a., pramoniniu būdu pradėti gaminti 19 a. antroje pusėje. Sūrių, ypač fermentinių, vartojimas plačiai paplito kuriantis pramonei ir augant miestams. Sūrių gamybai spartinti ir jų kokybei gerinti lemiamos įtakos turėjo 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios didieji atradimai. Prancūzų chemikas ir mikrobiologas L. Pasteuras 1857–65 ištyrė mikroorganizmų sukeliamą pienarūgštį rūgimą, atrado sviestarūgštį rūgimą. 1874 danų farmacininkas Chr. Hansenas (1843–1916) įkūrė Pieno raugų laboratoriją ir pasiūlė mikroorganizmų kultūras, fermentus sūriams gaminti. Įvairiose šalyse (Danijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Rusijoje) biochemijos ir mikrobiologijos tyrimams įkurti moksliniai institutai, kuriuose išaiškinti biocheminiai ir mikrobiologiniai sūrių gamybos pagrindai. Mokslinius tyrimus ėmė koordinuoti Tarptautinė pienininkystės federacija.
LIETUVOJE sūris buvo gaminamas ir vartojamas jau antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Gyventojai nuo seno iš karvių pieno gamino varškę, ją supildavo į sūrmaišį, slėgdami pašalindavo išrūgas ir gaudavo varškės sūrį: iš surauginto pieno rūgštų, iš varškės ir saldaus pieno mišinio – saldų.
Pirmosios sūrinės buvo įsteigtos 19 a. pirmoje pusėje Gelgaudiškyje ir Šilutėje, pirmoji kooperatinė pieninė įsteigta 1909 Pagiriuose (Kėdainių rajonas). Fermentinių sūrių gamyba pradėta plėtoti 1927 įkūrus Pienocentrą. 1929 iš Lietuvos į Vokietiją ir kitas šalis buvo eksportuota 583 t, 1937 – 417 t sūrių. Per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjęs pieno ūkis ikikarinį lygį pasiekė 1957, pagaminta 1,5 tūkst. t sūrių. Pieno perdirbimo įmonės buvo sujungtos į penkis pieno kombinatus (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio), pastatytos didžiausios sūrių gamyklos (Rokiškyje 1964, Pasvalyje 1977, Telšiuose 1984). 1992 kai kurios sūrių gamyklos (Gudžiūnų, Joniškio, Raguvos, Priekulės, Šėtos ir kitos) bankrutavo, didžiosios buvo privatizuotos ir tapo bendrovėmis. Rokiškio, Pasvalio, Telšių bendrovėse sūrių gamyba padidėjo nuo 12,2 tūkst. t (1970) iki 26,3 tūkst. tonų (1990). 1993 fermentinių sūrių gamyba atkurta Pagėgių savivaldybės Vilkyškių pieninėje. Varškės sūrius gamina Ukmergės, Kauno, Lukšių ir kitos pieninės, nedideliais kiekiais – žemės ūkio kooperatyvai, žemės ūkio bendrovės ir pavieniai ūkininkai.
1928 Žemės ūkio akademijoje buvo įkurta Pieno raugų laboratorija, 1929 perkelta į Pienocentro rūmus. 1958 Kaune įkurtas Sąjunginio sviesto ir sūrių pramonės mokslinio tyrimo instituto Lietuvos filialas (nuo 1990 Maisto institutas). Jame K. S. Butkus tyrinėjo sūrių gamybai skirto pieno įtaką sūrių kokybei, nustatė mastitu sergančių karvių pieno neigiamą įtaką sūrių kokybei ir išeigai, sukūrė metodus ir prietaisus mastitiniam pienui nustatyti, pieno fermentinio traukinimo procesui sekti. I. Kairiūkštienė sukūrė naujas lydytų sūrių rūšis, J. Suchockienė, R. Talačkienė – sūrių gamybai skirtų pienarūgščių raugų originalius derinius. R. Ramanauskas sukūrė ir pagrindė sūrininkystės fizikinės chemijos pagrindus. A. Mieželienė įdiegė sūrių ir kitų pieno produktų juslinės analizės šiuolaikinių metodų. Instituto Raugų laboratorijoje gaminamais raugais buvo aprūpinamos Lietuvos ir apie 700 pieno perdirbimo įmonių buvusioje SSRS. Kauno technologijos universitete buvo atlikti ilgalaikiai mikroelementų kiekio piene tyrimai ir nustatyta jų įtaka pienarūgščiam rūgimui (D. T. Ramonaitytė, J. Bernatonis), paruošti ir išleisti pieno biochemijos ir mikrobiologijos vadovėliai (E. Grinienė, R. Masteikienė).
2913